Jėzus, pradėjęs savo viešąją veiklą, pirmiausia subūrė būrelį jam ištikimų vyrų. Tai buvo pirmieji Jėzaus mokiniai. Jie sekė paskui Jėzų, klausėsi, ko jis mokė, bet ne visada jiems buvo lengva savo mokytoją suprasti.
Krikšto dėka mes taip pat tapome Jėzaus mokiniais. Ši mokinystė yra pati didžiausia dovana, nes tai atidaryti vartai į draugystę su Jėzumi, kuri tęsis per visą amžinybę. Tačiau ši draugystė turi savo kainą. Jėzus savo mokiniams ir visiems sekėjams kėlė ir tebekelia labai didelius reikalavimus. Luko evangelijoje skaitome: „Jei kas ateina pas mane ir nebrangina manęs labiau už savo tėvą, motiną, žmoną, vaikus, brolius, seseris ir net savo gyvybę, – negali būti mano mokinys. Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys” (Lk 14, 26–27).
Šie Jėzaus žodžiai nusako, koks turi būti Jėzaus mokinys. Galime būti pakrikštyti, bet Jėzaus mokiniais nebūti, jei neprisiimtume jo keliamų reikalavimų. Tikras Jėzaus mokinys gali būti tik tas, kuris pasiryžęs dėl šios mokinystės paaukoti viską, kas tam kliudytų.
Tikrai Jėzus nekėlė reikalavimo atsižadėti brangiausių asmenų, jei šie asmenys nekliudo sekti Jėzų. Nebūtina atsižadėti ir turto, jei jo nevertiname labiau už Dievą. Taip pat nebūtina specialiai ieškoti kryžiaus, – užtenka ramiai prisiimti tuos kryželius, kuriuos sutinkame savo gyvenimo kelyje.
Krikščioniui būtina atsižadėti visko, kas veda į nuodėmę ir kliudo ištikimai sekti Jėzų. Tai gali būti net mums labai artimi ir brangūs žmonės, kurie nesupranta, ką reiškia būti Jėzaus mokiniu, ir nori, kad mes būtume į juos panašūs.
Didelė kliūtis sekti Jėzų gali būti mūsų turimas didelis turtas, kai jį pradedame branginti labiau kaip Dievą.
Mes gyvename sekuliarioje visuomenėje, kurioje tikėti į Dievą ir būti geru Jėzaus mokiniu yra tiesiog nebemadinga. Madinga tik plaukti pasroviui. Visa šiuolaikinė kultūra yra nukreipta į malonumų ieškojimą ir bėgimą nuo kryžiaus. Mes esame gundomi priimti pasaulio diktuojamas madas, kurios dažnai būna nekrikščioniškos.
Kai klausomės Evangelijos žodžių apie brangių asmenų, turto ir net savo gyvybės atsižadėjimą, galime išsigąsti: ar įmanoma ištikimai sekti Jėzų? Taip, be Dievo pagalbos tai padaryti būtų tikrai sunku.
Prisiminkime, ką pasakė Jėzus savo mokiniams, kai šie nustebo išgirdę Mokytojo žodžius, kad turtingiems sunku patekti į dangaus karalystę. Mokiniai kalbėjo: „Kas tada galės išsigelbėti? Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma” (Mk 10, 26–27). Šis Jėzaus atsakymas tinka bet kuriam atvejui, kai žmogus jaučiasi silpnas ir nepajėgus įvykdyti didelių reikalavimų, tačiau su Dievo pagalba viskas įmanoma.
Pasitikrinkime, ko mes melsdamiesi dažniausiai prašome. Galbūt prašome tik sveikatos, pasisekimo ir medžiaginės gerovės? Gal užmirštame maldoje prašyti Dievo pagalbos, kad būtume geri Jėzaus mokiniai?
Dievo žodis kviečia kiekvieną iš mūsų pasitikrinti, kaip mes atsiliepiame į Dievo meilę. Ar esame pasiryžę atsižadėti visko, kas kliudytų būti gerais Jėzaus mokiniais?
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
