Evangelistas Jonas pasakoja apie pirmąjį savo susitikimą su Jėzumi. Jonas buvo vienas iš mokinių Jono Krikštytojo, kuris prie Jordano kvietė žmones atsiversti, t. y. nusigręžti nuo nuodėmių, ir atgailaujančius krikštijo. Vieną dieną prie Jordano atėjo Jėzus ir paprašė, kad Jonas jį pakrikštytų. Nors ir spyriodamasis, Jonas pakrikštijo Jėzų, pavadindamas jį: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29).
Du Jono Krikštytojo mokiniai – Andriejus ir Jonas – išgirdę savo mokytojo liudijimą apie pasirodžiusį Mesiją panoro artimiau su juo susipažinti. Jie nusekė paskui Jėzų po jo krikšto, vildamiesi jį užkalbinti, tačiau Jėzus pirmas juos užkalbino: „Ko ieškote?“ Į netikėtą Jėzaus klausimą mokiniai atsakė klausimu: „Mokytojau, kur gyveni?“ (Jn 1, 38). Užsimezgė dialogas, ir Jėzus pakvietė juos pas save. Jonas ir Andriejus visą dieną praleido pas Jėzų, klausydamiesi, ką jis pasakojo apie save ir savo misiją. Jie aiškiai suprato, kad Jėzus yra ilgai lauktas ir pranašų išpranašautas Mesijas.
Andriejus skubėjo žinią apie pasirodžiusį Mesiją pranešti broliui Simonui ir nusivedė jį pas Jėzų, kad brolis asmeniškai įsitikintų, jog Jėzus tikrai yra Mesijas. Ši pirmoji pažintis su Jėzumi taip giliai paveikė šiuos vyrus, kad jie, kai buvo pakviesti tapti mokiniais, nė kiek nesuabejojo – tuojau paliko savo tinklus ir nusekė paskui jį. Jie tapo Jėzaus kalbų bei darbų liudytojais, kurie po jo mirties ir įžengimo į dangų skelbė žmonėms visa tai, ką per trejus metus buvo girdėję ir matę. Jie tapo į Jėzų tikinčios bendruomenės – Bažnyčios – kūrėjais.
Dievo žodis, pasakojantis apie pirmųjų apaštalų pašaukimą, kviečia kiekvieną iš mūsų atsakyti į kelis svarbius klausimus: ar sutikome Jėzų? Jei taip, ar tapome tikrais jo mokiniais ir draugais?
Daugumos iš mūsų pirmoji pažintis su Jėzumi buvo tėvų namuose, kai girdėjome juos pasakojant apie Jėzų. Pažintis su Jėzumi augo ir tapo brandesnė, kai ruošėmės Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimui. Katechezės pamokose supratome, koks svarbus yra geras santykis su Jėzumi, nes užmegzta draugystė su juo pakylėja mūsų gyvenimą į naują kokybę ir tampa viltimi, kad toji draugystė tęsis per visą amžinybę.
Kiekvieno žmogaus gyvenime nėra nieko svarbiau už draugystę su Jėzumi. Gali būti neturtingas, neišsilavinęs, neturėti geros sveikatos, bet jei tiki ir myli Jėzų, tuomet esi šimtą kartų laimingesnis už tuos, kurie visko yra pertekę, bet nėra sutikę Jėzaus ir užmezgę draugystės su juo.
Labai svarbu turimą tikėjimą ir meilės santykį su Jėzumi palaikyti ir nuolat gilinti. Šį santykį palaikyti padeda kasdienė malda, kai jai kasdien skiriame šiek tiek laiko. Ypač šį meilės santykį gilina Eucharistija, kai dalyvaujame Mišiose ir Jėzų sakramentiniu pavidalu priimame į savo širdį. Greta kasdienės maldos ir sakramentų praktikos turi būti gyvenama taip, kaip mokė Jėzus. Tikėjimas auga tik tuomet, jei juo gyvenama. Tikėjimas sunyksta, jei leidžiame mumyse viešpatauti pasaulio dvasiai.
Būtų nedovanotina klaida, jei tai, ką sužinojome apie Jėzų per katechezės pamokėles, toliau negilintume. Giliname, kai skaitome Šventąjį Raštą ir dvasinio turinio knygas. Šį sekmadienį pasitikrinkime, ar viską padarome, kad Jėzus būtų mūsų sutiktas ir mylimas, kad jis būtų mūsų gyvenimo Alfa ir Omega.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
