Prisimenant Rusijos istoriją, menant kai kuriuos Vakarų atstovus, kurie 1990-aisiais klausė: „Kas mirs už Narvą?“, bei Rusijos prezidento Vladimiro Putino siekį išlaikyti Vakarus sumaištyje, nenuostabu, kad Maskva parėmė internetinę provokaciją dėl tariamos Narvos Liaudies Respublikos.
(Narva – Estijos miestas pasienyje su Rusija. Istoriškai okupantai bandydavo brautis būtent pro ten,”- ted. past)
Ši apgaulė dabar jau demaskuota, tačiau ji jau sulaukė pakankamai dėmesio, kad padėtų Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui pasiekti savo tikslą – sukeltų Vakarų baimę, kad Maskva ruošiasi imtis karinių veiksmų prieš Estiją, o tada, kai bus nuspręsta, kad grėsmė praėjo, atsipalaiduoti.
Narvos Liaudies Respublikos projektas išryškina seniai žinomą, bet dažnai ignoruojamą tokių Rusijos žvalgybos operacijų bruožą.
Pastarosios yra sukurtos taip, kad pasiektų svarbių tikslų net ir tada, kai atrodo, jog jos žlugo, nes buvo demaskuotos kaip apgaulė.
Estijos žurnalistai atskleidė, kad Kremliaus remiama internetinė provokacija, vadinamoji Narvos Liaudies Respublika, yra apgaulė.
Tačiau pats, šios apgaulės sukūrimas nėra jokia staigmena. Ją lemia Rusijos istorija bent jau iki ankstyvojo sovietinio laikotarpio, taip pat liūdnai pagarsėjusi operacija „Trust“ ir 1990-ųjų palikimas, kai kai kurie Vakarų atstovai, prieštaravę Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) plėtrai į Baltijos regioną.
Tada jie klausė: „Kas mirs už Narvą?“ Dabar Rusijos prezidento Vladimiro Putino siekis yra išlaikyti Vakarus sumišusius, kol jis tęsia agresiją Ukrainoje.
Nenuostabu, kad Maskva griebėsi tokios provokacijos. Putino pastangos jau pritraukė pakankamai dėmesio, kad padėtų jam pasiekti daugelį to, ko jis tikisi.
Jis siekia sukelti baimę, kad Maskva ruošiasi imtis karinių veiksmų prieš Estiją ir NATO. Kai tai bus atskleista, jis diskredituos tuos, kurie skambino pavojaus varpais, tuo pačiu ignoruodamas pagrindinę grėsmę, dėl kurios Maskva iš pradžių ją sukūrė.
Narvos Liaudies Respublika yra naujausias pavyzdys ilgalaikės Rusijos žvalgybos operacijų ypatybės, skirtos pasiekti rezultatą net ir tada, kai belfas išaiškėja ir atrodo, kad žlugo.
Kelis pastaruosius mėnesius Vakarų žiniasklaida vis dažniau praneša apie tariamą iki šiol nežinomos organizacijos – Narvos Liaudies Respublikos – egzistavimą. Neva ši organizacija mobilizuojasi, idant padėtų Maskvai įsiveržti į Estiją ir taip patekti į NATO.
Tokių istorijų mastą ir dažnai paniką keliančią prigimtį sustiprino ir netgi pateisino vis daugiau komentarų, atgaivinančių 1990-ųjų retoriką prieš NATO, vėl klausiant, ar Vakarai gins Estiją, „mirdami už Narvą“ – miestą, kuriame vyrauja rusų tautybės gyventojai ir kuris yra Estijos šiaurės rytiniame kampe, netoli Rusijos sienos.
Dauguma pasakojimų apie Narvos Liaudies Respubliką remiasi arba pačios grupės internetiniais įrašais, arba kitų autorių pasakojimais, kurie remiasi tais pačiais šaltiniais.
Talino laikraščio „Postimees“ žurnalistės Anastasija Tido ir Anita Avakova neseniai slapta ištyrė tariamą respubliką. Jos nustatė, kad tai buvo propagandinis melas, kurio nariai greičiausiai buvo tik du ar trys organizatoriai, siunčiantys vienas kitam žinutes.
Pinigų prireikė tik tiek, kiek reikėjo interneto prieigai ir jų pačių „Telegram“ kanalui išlaikyti, o organizacija negalėjo nieko daugiau, tik skelbti išgalvotus teiginius internete.
Tido ir Avakovos išvados turėtų pakakti, kad būtų paneigtos bet kokios tolesnės spekuliacijos apie šią organizaciją, kuri egzistuoja tik virtualioje erdvėje, ir nutrauktos nuolatinės palyginimai su Maskvos veiksmais Ukrainoje iki 2014 ir 2022 metų.
Jei pasakojimai nutils, daugelis padarytų išvadą, kad tai būtų Maskvos pralaimėjimas. Tai būtų klaida, kylanti iš nežinojimo apie tokio pobūdžio Rusijos žvalgybos operacijų ypatumus ir apie tai, kaip Maskva planuoja pasinaudoti tuo, kas kitiems atrodo kaip nesėkmė, siekdama savo interesų.
Jei Narvos Liaudies Respublika nebebus diskusijų objektas, atsiras dvi pasekmės, kurios abi bus naudingos Maskvai. Viena vertus, tie, kurie Narvos Liaudies Respubliką laikė Rusijos grėsmės pranašu, bus diskredituoti.
Kita vertus, jų diskreditavimas daugelio žmonių protuose sukels abejonių dėl pačios Rusijos grėsmės idėjos.
Jei ateityje pasirodys keletas istorijų apie Narvos Liaudies Respubliką, tai tik padės Maskvai pasiekti abu šiuos tikslus.
Šios išvados yra neginčytinos, jei prisiminsime sovietų žvalgybos operaciją bolševikų valdymo pradžioje, kuri tapo pavyzdžiu Maskvos veiklai šioje srityje – „Trust“.
Nors ši operacija Vakarų pasaulyje gali būti mažai žinoma, ji neabejotinai buvo pagrindinis elementas, kuriuo Maskva rėmėsi rengdama tokius Sovietų Sąjungos Valstybės saugumo komiteto (KGB) pareigūnus kaip Putinas.
Paprastai tariant, Maskva sukūrė fiktyvią organizaciją Sovietų Sąjungoje, siekdama įtikinti rusų emigrantus, kad jie turi draugų viduje ir kad planuodami bet kokias operacijas prieš sovietinę valstybę jie turi atsižvelgti į jų nuomonę.
Ši operacija truko nuo 1920 iki 1927 m., o kai ji buvo demaskuota kaip apgaulė, greičiausiai pačių sovietų, tai diskreditavo tuos rusų emigrantus.
Pavyzdžiui, V. V. Šulginą, kurie ja tikėjo, ir privertė kitus emigrantus padaryti išvadą, kad sovietų grėsmė yra mažesnė, nei jie manė. Putinas nuolat remiasi šiuo sovietiniu paveldu.
„Narvos Liaudies Respublikos“ apgaulė nebekelia nuostabos, dabar, kai „Postimees“ ją demaskavo. Tačiau niekas neturėtų atsipalaiduoti. Rusijos grėsmė Estijai ir Baltijos šalims yra reali, o tai, kad viena operacija žlugo vienu atžvilgiu, bet ne kitu, nėra priežastis manyti, jog pavojus iš Rusijos išnyko.
Jei remtis „Trust“ operacijų istorija, jos demaskavimas gali reikšti, kad grėsmė padidėjo, o ne sumažėjo. Taip nutiko 1927 m., ir tai tikrai gali pasikartoti, jei Rusijos politiką formuoja asmuo, baigęs KGB pareigūno mokymus.
Juk, kaip kartą garsiai pastebėjo „Bellona“ organizacijos kapitonas Aleksandras Nikitinas, „buvusių KGB pareigūnų nėra, kaip ir nėra buvusių vokiečių aviganių“.
Estija labai prisidėjo prie Vakarų saugumo, atskleidusi, kad Narvos Liaudies Respublikos grupė yra Kremliaus apgaulė.
Būtų tragiška manyti, kad šis atskleidimas reiškia, jog Rusijos grėsmė nėra reali arba galbūt net didesnė nei buvo prieš tai, kas įvyko šį mėnesį, arba kad Maskva panaudos šį atskleidimą savo tikslams.
Paul Goble, Eurasia daily monitor
