Visi interneto portalai įpratę kalendorinę dieną kažkaip apipavidalinti. Žmonės taip pat. Kitados draugas pasiūlė man išgerti ir proga pasirinko Čilės nepriklausomybės dieną. Toliau istorijos netęsiu, bet pakomentuosiu tendenciją.
Tomas Čyvas
Kovo 21-oji – klasikinis „viskas viename“ kalendoriaus perlas. Tokia diena, kai net nežinai, ar eiti į mišką, miegoti, rašyti eilėraščius ar kovoti su diskriminacija – geriausia viską daryti vienu metu – tik vargu ar spėsi.
Jei tikėtume Wikpiedija, tai šiandien visi turi begalę progų:
Pavasario lygiadienis (kovo 20–21 d.);
Tarptautinė miškų diena;
Tarptautinė miego diena;
Tarptautinė Dauno sindromo diena;
Tarptautinė rasinės diskriminacijos panaikinimo diena;
Pasaulinė poezijos diena;
Namibija – Nepriklausomybės diena – tai šaliai logiška.
Iš esmės (jei vėl tikėsime wikipedija) čia matosi graži logika:
- Lygiadienis – gamta pagaliau sako: „užteks tamsos, judam toliau“.
- Miškai – nes be jų (o juos tikrai kerta) tas pavasaris būtų tik kalendoriaus klaida.
- Miegas – nes po žiemos visi dar truputį „lagina“.
- Poezija – nes kažkaip reikia paaiškinti, kodėl viskas pradeda žydėti.
- Diskriminacijos panaikinimas – graži svajonė, bet niekas juk nelaiko savęs diskriminuojančiu?
- Dauno sindromo diena – priminimas, kad visuomenės „normalumas“ yra labai sąlyginis dalykas.
O Namibija – būtent Namibija – su savo nepriklausomybės diena šitam kontekste atrodo beveik vienintelė „konkreti“. Čia viskas aišku: valstybė atsirado, švenčia.
Visa kita, net ir pasitarus su dirbtiniu intelektu, toks globalus moralinis ir egzistencinis „švediškas stalas“: pasiimi, kas tau šiandien labiausiai tinka.
„Jei reikėtų rinktis vieną – aš statyčiau ant lygiadienio. Nes jis bent jau tikras: nei Jungtinės Tautos jį paskelbė, nei „Wikipedia“ sugalvojo. Gamta pati pasirašė.” Čia sako DI.
