Julijus Nosovas savęs neskuba apibrėžti vienu sakiniu. Jis pats sako, kad šiandien būtų paprasčiausia prisistatyti kaip turinio kūrėju, tačiau toks apibrėžimas slepia kur kas daugiau nei darbą socialiniuose tinkluose ar filmavimo aikštelėse. „Jeigu išsiplėstume plačiau, esu filmavimo aikštelės apšvietėjas, operatorius-statytojas, gatvės šokių entuziastas ir trijų vaikų tėvas“, – sako Julijus.
Kaunas Julijaus istorijoje nėra tik miestas. Būti kauniečiu reiškia būti bendruomenės dalimi. Gyventi mieste, vaikščioti jo gatvėmis, pažinti žmones, girdėti jų problemas ir džiaugsmus, dalyvauti kasdienybėje. Kaunas yra miestas, kuriame svarbu ne tik tai, ką darai sau, bet ir tai, ką kuri šalia esančiam.
Dar tada, kai Kauno gatvėse vyko šokiai, kūrėsi renginiai ir gimė iniciatyvos, Julijus suprato, kad miesto identitetas nėra paveldimas – jis yra kuriamas. Ir kuriamas būtent tų, kurie pasilieka ir veikia. „Jau nuo senų laikų, kai šokdavome gatvėse, organizuodavome kultūrinius renginius, dalyvaudavome įvairiuose projektuose, supratau, kad tik mes patys kuriame šį miestą ir jo identitetą.“
Šiandien Kaunas jo akimis yra visoks. Tai miestas, kuris išsaugojo savo istoriją, bet nebijo jos papildyti. Pastaraisiais metais, pasak Julijaus, miestas akivaizdžiai subrendo. Jame sumažėjo uždarumo, atsirado daugiau drąsos ir pasitikėjimo savimi. Kaunas pradėjo tikėti, kad gali būti įdomus ne tik sau, bet ir kitiems.
Asmeniškai svarbios vietos jam dažnai neturi pavadinimų ar nuorodų turistinėse skrajutėse. Dviračių takai, kuriuose atsiveria Kaunas ne per vitrinas, o tikras, kasdienis miestas. Miškai ir karjerai aplink miestą, kur galima pabūti tyloje. Žaliakalnio architektūra, kurios namai, atrodo, turi savus charakterius. Ir Laisvės alėja tada, kai ji tuščia – anksti ryte arba vėlai vakare.
Kalbėdamas apie kultūrą, Julijus vengia etikečių. Jis nelaiko savęs klasikiniu kultūros veikėju, bet ir nepriskiria savęs stebėtojams. Jis yra procese. Stebi, fiksuoja, pasakoja. Jam kultūra nėra deklaruojama ar vartojama sąvoka – tai kasdienis jautrumas aplinkai, gebėjimas būti šalia ir matyti. „Aš nebūtinai dalyvauju visuose kultūros renginiuose, bet jaučiu miesto pulsą. Matau žmones, kuriems kultūra yra reikalinga labiau nei man pačiam, ir man svarbu būti šalia – matyti, girdėti, suprasti. Man kultūra nėra dalykas, kurį reikia deklaruoti, o procesas, kuriame dalyvauji per buvimą, dėmesį ir kultūrinimąsi kasdienybėje.“
Paklaustas apie Kauno charakterį, jis galiausiai grįžta prie paprasto palyginimo. Kaunas jam primena tylų džentelmeną su skrybėle – tvirtą, santūrų, laikantį žodį ir nebandantį garsiai apie save kalbėti. Miestą, kuris nebando patikti, bet dėl to tampa dar patrauklesnis.
Šis santūrumas atsispindi ir Julijaus požiūryje į patriotiškumą. Jam tai nėra šūkiai ar demonstratyvūs gestai. Patriotiškumas, jo akimis, prasideda nuo atsakomybės – kaip dirbi, kaip elgiesi su žmonėmis, kaip kuri aplinką aplink save. Jei sąžiningai darai savo darbą ten, kur gyveni, rūpiniesi savo miestu ir bendruomene, to, pasak jo, visiškai pakanka. Gyventi Kaune jam gera ne dėl palyginimų su kitais miestais, o dėl kasdienio ritmo, trumpų atstumų, gyvų vasarų ir jausmo, kad esi savo vietoje.
Kalbėdamas apie ateitį, Julijus kalba trumpai ir tiesiogiai. „Kauną matau gyvą, drąsų, bet nepametantį savęs. Miestą, kuris leidžia kurti, nebijo klysti ir nebando būti kažkuo kitu. Kauną, kuris išlieka savimi – su savo tempu, charakteriu ir vidine ramybe.“
Paklaustas, ką pats norėtų palikti miestui, Julijus kalba ne apie paminklus ar vardus. Jam svarbiau palikti ryšius – tarp žmonių, tarp skirtingų sričių ir idėjų. Kurti projektus, kurie jungia ne formaliai, o iš tikrųjų. Erdvę pokalbiui, bendram veiksmui ir augimui. Miestą, kuriame telpa skirtingi balsai, skirtingi tempai ir skirtingi keliai, bet visi jaučiasi savi.
Ir galbūt todėl, kalbėdamas apie Kauną, Julijus neskuba jo ginti ar teisinti. Jis tiesiog jį priima. O tiems, kurie sako, kad miestas jau nebe tas, jis atsako ramiai: gal Kaunas pasikeitė ne blogyn – gal tiesiog atėjo laikas į jį pažvelgti iš naujo.
„Užbaigti Ir pridėti norėčiau bendrai cituodamas Šventinį Bankucheną.“
„Kad Lietuvai viskas priešaky
Reik tik nustot mušt Tinder’į
O dirbt, ir gimdyt vaikus
Ne vieną, ne du, o septynis
O gal, truputį mažiau
Aš nežinau, daryk kaip nori, nes aš jau baigiau”
Straipsnio autorius – Dovydas Girdauskas
