„Drambliai ir chameleonai“ – tokiu pavadinimu lankytojus pasitinka Kauno Paveikslų galerijoje veikianti paroda, kurioje eksponuojami sovietiniam režimui besipriešinusių ir pataikavusių menininkų kūriniai. Tačiau ar galima tokius skirtingus pasaulius sujungti į vieną? „Pavadinti kažkokiais gyvuliais tarsi zoologijos sode…“, – žiūrėdama ekspoziciją nuostabos neslepia grafikė Aistė Ramūnaitė. LRT PLIUS laida „7 Kauno dienos“ kartu su parodoje apsilankiusiais menininkais ir menotyrininkais diskutuoja, ar sovietmečio kūrėjų darbai visuomenei pristatyti tinkamai?
Sovietmečio drambliai ir chameleonai
20 amžiaus 8-9 dešimtmečiai – vadinamoji lūžio karta. „Postarsininikai“, „Keturios“, „Angis“ ir kitos menininkų grupės, galima sakyti, sukūrė Lietuvos aukso fondą, kuris savaip interpretuojamas naujoje parodoje Kaune. Tiesa, skambiu, bet regis ir klaidinančiu pavadinimu. Parodoje lankėsi menininkai, ją vertino menotyrininkai. Pirmoji į parodą atvyko grafikė Aistė Ramūnaitė.
Grafikė Aistė Ramūnaitė / laidos STOP kadras
„Ši paroda yra turbūt baisiausias sapnas, kurį galima susapnuoti. Man atrodo, kad tų paveikslų negalima dėti į vieną vietą. Šio periodo kūryba – viena geriausių Lietuvoje ir aš nežinau, kas čia tie drambliai, o kas – chameleonai. Mano nuomone, drambliai yra tie, kurie viską mindžiojo. Tai – tie patys menininkai, kurie buvo Dailininkų sąjungos pirmininkai. Jie yra tie drambliai, kurie viską trypė“, – mintimis apie parodą dalinasi grafikė A. Ramūnaitė.
Po klounais slėpėsi pasijuokimas iš komunistinio gyvenimo
Šiame laikotarpyje kūrė ir Antanas Martinaitis – vienas žinomiausių Lietuvos tapytojų, visą gyvenimą susiejęs su Kaunu. Jo vardu mieste net pavadinta vaikų dailės mokykla. Parodą aplankė ir tapytojo sūnus, Dailės akademijos dėstytojas Arvydas Martinaitis. „Po pavaizduotais klounais slėpėsi to laikotarpio ironija, pasijuokimas iš komunistinio sukaustyto gyvenimo“, – į paveikslus žvelgdamas pasakoja A. Martinaitis.
Paroda „Drambliai ir chameleonai“ / laidos STOP kadras
„Tai yra menininkai, kuriuos tuo metu labai silpnai pastebėdavo netgi Vilniaus kritika. O čia, Kaune, buvo labai daug gerų menininkų, tokių kaip Antantas Martinaitis, Mikalojus Šalkauskas ar netgi Arūnas Vaitkūnas – jiems ir tada dėmesio buvo daug mažiau. Tie ištraukti ir parodoje rodomi kūriniai yra tokie blankūs, kad eini ir galvoji – na negi Čiurlionio muziejus turi tik tokius mažiau pavykusius šių gerų menininkų darbus?“, – parodą „Drambliai ir chameleonai“ kritiškai vertina menotyrininkė prof. dr. Rasutė Žukienė.
Istorijos šiukšlynas ir muziejininkai be savigarbos
Pasak menotyrininkės, reikėtų skirti istorijos šiukšlyną nuo darbų, kurie iš tiesų verti dėmesio ir pripažinimo. „Ar mes vėl diskriminuojame tuos, kurie ir buvo diskriminuojami? Ar mes nenorime parodyti, kad egzistuoja istorijos šiukšlynas, kuriame – generolų su medaliais portretai? Šie paveikslai atsidūrė parodos centre, o tie darbai, kurie iš tiesų to verti – ne. Galbūt muziejininkai nebeturi savigarbos? O gal atėjo laikai, kai labai mažai kas skiria gerą kūrinį nuo blogo?“, – retoriškai teiraujasi prof. dr. Rasutė Žukienė.
prof. dr. Rasutė Žukienė / VDU.lt fotografija
Sovietų okupuotoje Lietuvoje, už lojalumą valdžiai, nors ir galėjai gauti studiją darbui ar pigesnių dažų, bet judėjimo laivė buvo suvaržyta. „Tapytojai gaudavo studijas, dažai būdavo pigūs, bet jie galėdavo išvažiuoti tik į Rytų bloko šalis. Jie negalėdavo viešai reikšti savo nuomonės, tai buvo galima padaryti tik draugų rate. Mes esame tame post-sovietiniame mankurtizme, tarsi embrione vis dar augame“, – pasakoja Arvydas Martinaitis.
Arvydas Martinaitis / laidos STOP kadras
Grafikė Aistė Ramūnaitė studijų metais kelis kartus buvo išvykusi į Maskvą, kur studijavo oforto techniką. Pasak menininkės, būtent Maskvoje, palyginus su Lietuva, dailininkams laisvės buvo daugiau. „Kaune menininkai buvo labiausiai atsilikę ir pilni baimės. Pavyzdžiui, mes gavome stipendiją su Audriumi Puipa. Maskvoje Audrius sukūrė geriausius savo darbus, jo kūryba buvo visiškai nesuvaržyta, jis buvo laisvas. Ta baimė, ypač Kaune, tas smulkumas ir norėjimas būnant kažkokioje pirmininko kėdėje prastumti savo menkavertę kūrybą labai jautėsi“, – teigia A. Ramūnaitė.
Pasigedo Rimanto Šulskio kūrybos
Į parodą užsuko ir grafikas, pedagogas Edmundas Saladžius. „Parodos pavadinimas yra labai sąmojingas ir tikslus, sugalvotas parodos kuratorės Kristinos Civinskienės. Tačiau aš save nepriskirčiau chameleonams, bet ir į dramblį aš nelabai panašus“, – šmaikštauja grafikas.
grafikas Edmundas Saladžius / laidos STOP kadras
„Kalbėdamas su meno institucijų jaunais žmonėmis, studentais, aš sakydavau, kad kartais gerai, kad jūs kažko nežinote, nes tai buvo slogūs laikai. Tikiu, kad reikia žinoti pačią esmę, o į detales nebūtina gilintis“, – menininkų gyvenimą sovietmečiu komentuoja grafikas E. Saladžius.
Grafikas pastebi, kad parodoje trūksta talentingojo Lietuvos skulptoriaus Rimanto Šulskio darbų. „Aš atnešiau į šią parodą albumą tam, kad mes nepasigestume ir Rimanto Šulskio kūrybos, kurios čia nėra pristatytos. Taip atsitiko, kad muziejus neturi jo kūrinių. Šis skulptorius buvo smarkiai persekiotas saugumo, nes draugavo su Baliu Gajausku ir rezistentais. Žinote, juk tuo metu skaityti Antano Škėmos „Baltą drobulę“ taip pat buvo didžiulis nusikaltimas“, – skulptorių R. Šulskį prisimena menininkas.
Rimantas Šulskis / laidos STOP kadras
„Ar mes turime kažką geriau už parodoje eksponuojamų menininkų, kurie tais laikais slapstėsi kaip kokie partizanai miškuose, sodybose darbus? Mes visada norime žinoti, kas ką pirko, kas su kuo gėrė, už kokius pinigus kur važiavo. Tačiau tada turime viską labai gerai atidengti ir pažiūrėti, kokią to dalį kramto pati menotyra ir ką ji nori užmiršti. Pavyzdžiui, mano nuomone – Rimantas Šulskis yra to laikotarpio megažvaigždė, bet jo parodoje nėra“, – teigia grafikė Aistė Ramūnaitė.
Tiesa, parodoje „Drambliai ir chameleonai“ nėra ne tik R. Šulskio, bet ir pačios grafikės Aistės Ramūnaitės, nors jos darbai žinomi Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje ir daugelyje kitų valstybių.
Paroda nesuvaldyta konceptualiai
Pasak menotyrininkų, ši paroda nesuvaldyta konceptualiai. „Tokiai parodai rengti reikalingas ypatingas profesionalumas, jautrumas ir išmanymas. Nepakanka atidaryti muziejaus fondą, kuriame 50 metų dėl įvairiausių priežasčių kaupti visokie kūriniai. Nepakanka atidaryti fondus ir imti darbus iš pirmosios lentynos. Šios parodos geriausią bruožą įvardinčiau tai, kad tai yra tarsi atviras Čiurlionio dailės muziejaus fondas. Tačiau atviro fondo metafora turi dvigubą dugną, nes atviro muziejaus fondas yra sandėlis. Ir įleisti žmogų į sandėlį tai nereiškia, kad jis ten kažką supras ar pasidarys tinkamas išvadas. Kada pradedi gilintis, čia viskas susipina. Manau, kad tas bendras įvaizdis ir fonas, kuriuo viskas pasakojama nusipelno diskusijos“, – įsitikinusi prof. dr. Rasutė Žukienė.
Mikalojus Šalkauskas, Arūnas Vaitkūnas, Kazimiera Zimblytė / laidos STOP kadras
Menotyrininkė mano, kad parodoje svarbių Lietuvai menininkų darbai – tarsi nustumti į paraštes. „Šioje parodoje – daugybė tikrų sovietinių oficialiųjų autorių, tuo metu suėmusių į savo rankas viską, ką tik galėjo pasiūlyti sovietinė sistema kaip indulgenciją, jų nupirkimo būdus. Tie žmonės yra parodos centre. O tie, kurie ir tada buvo stumiami į paraštes, barami ir nepriimami kaip Mikalojus Šalakauskas, Arūnas Vaitkūnas ar Kazimiera Zimblytė, jie ir dabar kažkur išbarstyti pakraščiuose ant galerijos sienų“, – apgailestauja prof. dr. Rasutė Žukienė.
Linki muziejininkams matyti ne tik save
„Man gera tuos ištrauktus darbus pamatyti, bet ne tokiame kontekste ir raudoname fone. Jis man – purvinas. Tai yra ne ta spalva, kuria aš iškelčiau mano kartos Kauno tapytojus. Linkėčiau muziejininkams matyti ne tik save su šukuosenomis, suknelėmis ir vyno taurėmis, bet ir tame muziejuje pastebėti pačius menininkus“, – teigia parodą aplankiusi grafikė Aistė Ramūnaitė.
