Gegužės 4-dieną Stanislavai Urbonavičienei iš Padubysio kaimo (Vilkijos apylinkių seniūnija) sukanka 100 metų. Gražaus amžiaus jubiliejaus sulaukti jai padėjo darbas, gamta, malda, rūpestis anūkais ir proanūkiais.
Stanislava gimė Baravų kaime, Čekiškės valsčiuje (Kauno rajonas), ūkininkų Jono ir Adelės Pankinų šeimoje, kurioje augo aštuoni vaikai. Ji – vyriausia iš dukterų, tad teko ir jaunesniuosius prižiūrėti, karves ganyti, kunigo laukuose cukrinius runkelius ravėti. Nuo pat mažumės užgrūdinta, darbo nesibijanti, niekad nesiskundžianti basomis šieną grėbė, vežimus sugebėdavo nukrauti taip, kad jie vežami nė karto nenugriuvo.
Teko ir mokslo ragauti
Garbaus amžiaus sulaukusiai senolei teko ir mokslo ragauti. Ji lankė pradinę mokyklą Jokavuose, visas klases mokė mokytojas Pavėsis. Su geriausia klasės drauge Stefute Jasukaityte susitikdavo kryžkelėje – kartu būdavo smagiau eiti tuos keturis kilometrus. Sutartinis ženklas – nulaužta ir į žemę įsmeigta šakelė ir jei tokią viena kuri rasdavo, žinodavo, antroji jau nuėjo, nėra ko laukti.
Mokykloje ne tik mokėsi rašyti, skaityti, bet ir dainuoti, šokti, net vaidinti. Staselė buvo guvi, žvitri mergaitė, tad būdavo išrenkama pagrindiniams vaidmenims „Pelenėje“, „Žaldokynėje“ vaidino Ievutę, o dramoje „Petras Kurmelis“ jai teko tarnaitės vaidmuo. Turėjo gražų balsą. Dėdė teisininkas Aleksandras ragino mergaitę išleisti į Kauną, kad mokytųsi J.Kačanausko muzikos mokykloje, tačiau tėvai neišleido. Argumentas paprastas: o kas ūkio darbus nudirbs? Atvažiavęs dėdė pamokydavo abi su sesute gražių manierų, etiketo. Visa tai vėliau S.Urbonavičienė perdavė savo dukroms, tad dėdės pamokos nenuėjo veltui.
Darbšti ir bebaimė
Vykstant karui vieną sekmadienį Staselei su sesute grįžtant iš Seredžiaus bažnyčios vos perėjus tiltą per Dubysą už nugaros nugriaudėjo sprogimas. Jei būtų minute kita ėjusios vėliau… „Taip buvo lemta, Dievulis apsaugojo“, – įsitikinusi Staselė.
Baravai – kaimas prie vieškelio, juo ėjo ir vokiečių, ir rusų gurguolės, žlegsėjo tankai, o kareiviai užsukdavo prašydami maisto, ypač varganai atrodė ruseliai. Kartą jiems atnešė iš po vištos paimtų užperėtų kiaušinių. Drebėjo iš baimės, bet bent tokiu būdu parodė pasipriešinimą „išvaduotojams“.
Mano draugės mama jaunystėje buvo ne tik darbšti, bet ir drąsi mergina. Aplinkiniai ūkiai į Kauną veždavo maisto produktus: pieną, sviestą, kiaušinus, o parsiveždavo druskos, žibalo, kitokių buityje reikalingų prekių. Staselei ne kartą teko vienai dvikinkiu vežimaičiu apie 50 kilometrų nuvažiuoti į Kauną ir tą pačią dieną grįžti namo. Kartą, besileidžiant nuo Parodos kalno, nutrūko pakinktai, arkliai išsikinkė ir ėmė nešti nevaldomi, tačiau mergina nesutriko, nepaleido vadžių, suvaldė arklius ir sėkmingai grįžo namo. Kitą kartą, besikeliant su vežimu per Nevėžį (tiltas karo metais irgi buvo susprogdintas), keltas sugedo ir teko visą šaltą naktį praleisti vežime. Rytą keltą pataisė, važnyčiotoja sėkmingai grįžo, arkliai, tiek laiko stovėję, prisiminė, nešė „zovada“.
O pokario metais, prasidėjus partizaninėms kovoms, įtarus, kad šeima slepia partizanus, nes abu broliai – Jonas ir Antanas – buvo miške, mergina buvo įmesta į rūsį stribyne Seredžiuje (vėliau tame pastate buvo paštas, biblioteka, o šiuo metu jis stovi apgriuvęs, nenaudojamas – niekas nenori jame gyventi, sako, ten vaidenasi nukankintų partizanų vėlės). Sušalusi, alkana, sumušta pro rūsio langelį su baime žvelgė į patvoryje išguldytus kūnus. Širdis neramiai klausė: ar ne broleliai ten guli išniekinti?
Laiminga lemtis
Sibiro gulagų Staselė išvengė, o jos jaunystės draugui Juozui Urbonavičiui (ką ten draugas – aštuoneriais metais jaunesnė mergina tik iš tolo žvelgė į šaunų ūkininkaitį, linksmumu, pokštais traukiantį merginų širdis) teko ir kalėti, ir Intos šachtose kasti anglis 1 246 m gylyje po žeme. Tesvėrė 38 kg, bet išliko gyvas. Gal gelbėjo į drabužį įsiūtas Aušros vartų Švč.Mergelės Marijos paveikslėlis, kurį jau gerokai sutrintą išsinešiojo visą kalinimo laiką?
Kalėjimuose Juozas Urbonavičius išbuvo 8 metus. O kai grįžo gimtinėn, ėmė dairytis merginos – buvo laikas kurti šeimą. Surado „reikalą“ ir nudrožė pas Pankinus. Rado Staselę bekepančią kiaušinienę. Susėdo prie stalo ir… susitarė.
Kartu pragyveno 45-erius metus, susilaukė trijų dukterų, penkių anūkų. Dabar jau 20 metų Staselė našlauja. Bet neliūdi – darbas ir gilus tikėjimas padėjo viską ištverti. Kol galėjo, vasaromis padėdavo dukrų šeimynoms, augino daržoves, uogavo, uogienes virė, agurkus raugė, o ilgais rudens vakarais megzdavo. Visi: ir žentai, ir anūkai jos kojines tebenešioja.
Dar ir dabar S.Urbonavičienė, vos orams atšilus, grįžta į savo sodybą ant Dubysos kranto, rūpinasi darželiu, pagano vištukes. Ten jai padeda jauniausioji dukra Nijolė, turinti baidarių verslą, o žiemą sugrįžta į Ringaudus pas Jūratę, vyriausiąją, sukasi po virtuvę, labai nori pagelbėti, būti reikalinga.
Praėjusią vasarą, kai lankiausi jos namučiuose vaizdingame Padubysio kaime, ji vaišino mane keptais blynais, pagardintais pačios virta uogiene. Prie namo daržely žydėjo senovinės gėlės: karkliukai, jurginai, žaliavo rūtos, mėtos, peletrūnai, medetkos, o prie pat durų – neišvaizdus, bet būtinas kiekvienai sodybai augalas – diemedžio krūmelis, saugantis nuo visokių negandų. Gal tas žalsvai pilkas diemedis, o gal nuo neatmenamų laikų alyvų krūme rymantis metalinis kryžius saugojo draugės mamą ir jos šeimą?
Juk garbaus mažiaus senolei teko ištverti, iškentėti karo ir pokario metus, džiaugtis atgauta nepriklausomybe, su nerimu sekti kraupius šių dienų įvykius Ukrainoje. S.Urbonavičienė ir dabar dar pavarto laikraščius, klausosi žinių per radiją ir televiziją, šviesiu protu suvokia, kas vyksta pasaulyje, labai išgyvena, kad nepasikartotų tai, ką jai teko patirti.
Teksto autorius: Regina Jasukaitienė
S. Urbonavičienės asmeninio archyvo nuotr.
