Kiekvienais metais Lietuvoje pastebimas vis ryškesnis ergoterapeutų trūkumas. Jų nepakanka ne tik regionuose, bet ir Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestuose. Be to, specialistų stygius jaučiamas ne tik valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose, bet ir privačiame sektoriuje, trūksta ir dirbančiųjų individualiai, teigia Vilniaus kolegijos (VIKO) alumnė, Ignalinos ligoninėje, Geriatrijos dienos centre dirbanti ergoterapeutė Gabrielė Čirikaitė.
Anot specialistės, nors pasaulyje ergoterapeuto profesija egzistuoja jau apie šimtą metų, Lietuvoje ji vis dar pakankamai nauja ir mažai kam žinoma, kaip ir galimybė studijuoti ergoterapijos studijų programą.
Ir nors visuomenėje dar vis neretai girdimas įsitikinimas, jog ergoterapija gali būti taikoma tik senjorams, didelę ergoterapeutų paklausą Lietuvoje lemia ne tik senstanti visuomenė, patiriamos traumos, bet ir augantis vaikų, kuriems nustatomi įvairūs raidos, intelekto sutrikimai, skaičius.
Ši tikslinga gydymo veikla taikoma ne tik vyresnio amžiaus žmonėms, bet ir vaikams, paaugliams, turintiems specialiųjų poreikių, fizinę ar protinę negalią. Todėl vis daugiau tėvų domisi šios terapijos taikymo galimybėmis ir naudomis, teigia Vilniaus kolegijos alumnė, Respublikinės Panevėžio ligoninės, Geriatrijos skyriaus ergoterapeutė Austėja Minkevičiūtė.
Kuo ergoterapija naudinga vaikams?
Pagrindinis ergoterapijos tikslas padėti pacientams atkurti ar palaikyti gebėjimus, reikalingus visiškai įsitraukti į mokymosi ir laisvalaikio veiklas bei būti kuo savarankiškesniems visose gyvenimo srityse.
Dalyvavimas grupinėje ergoterapijoje ne tik senjorams, bet ir mažamečiams bei vyresnio amžiaus jaunuoliams suteikia galimybę dalintis savo patirtimi, gauti emocinę paramą, įgyti naujų gebėjimų. Visa tai prisideda prie geros savijautos stiprinimo, gyvenimo kokybės gerinimo. Tiek grupiniai, tiek individualūs užsiėmimai padeda ugdyti bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius, stiprinti savivertę bei pasitikėjimą savo jėgomis. Ergoterapijos specialistų, padedančių vaikams integruotis į kasdienį gyvenimą, galima rasti reabilitacijos centruose, specializuotose mokyklose, darželiuose, sveikatos priežiūros įstaigose (ligoninėse, poliklinikose), socialinių paslaugų centruose, sako A. Minkevičiūtė.
Pagrindinės ergoterapeutų taikomos gydymo priemonės, kuriomis yra atkuriami bei lavinami vaikų ir paauglių gebėjimai, yra įvairūs stalo žaidimai, menų ir amatų užsiėmimai, kasdienio gyvenimo užduočių atlikimo mokymas bei laisvalaikio užimtumo skatinimas.
Ergoterapeutai taip pat gali atvykti pas pacientą į namus ir jį pakonsultuoti namų pritaikymo klausimais: parinkti priemones, kurios palengvintų žmogaus kasdienines, profesines ir laisvalaikio veiklas, teigia G. Čirikaitė.
Kuo ergoterapija skiriasi nuo kineziterapijos?
Pacientai neretai painioja ergoterapiją ir kineziterapiją, mat šios abi terapijos priklauso bendrai reabilitacijos sričiai.
Esminis skirtumas yra tas, kad kineziterapeutai siekia gerinti paciento gebėjimą judėti. Jų pagrindinis tikslas yra raumenų jėgos, lankstumo, judrumo ir kūno mechanikos atkūrimas ar gerinimas. O ergoterapeutai siekia atkurti ar palaikyti paciento gebėjimą atlikti kasdienes, darbines ir laisvalaikio veiklas, teigia A. Minkevičiūtė.
Ekspertė aiškina, kokiais atvejais ergoterapijos prireikia vyresnio amžiaus žmonėms.
Senjorai, kenčiantys nuo pažinimo funkcijų sutrikimų, dažnai susiduria su sunkumais atliekant kasdienes veiklas. Tuomet jiems tampa reikalinga nuolatinė kito žmogaus pagalba. Tad ergoterapeutas nuo pat ligos ar sutrikimo pradžios siekia, kad pacientas kasdieninėje ir darbinėje veikloje būtų kiek įmanoma mažiau priklausomas nuo kitų asmenų, įgytų savarankiškumą ir įsitrauktų į bendruomenines visuomenės veiklas, sako VIKO ergoterapijos studijų programą baigusi ergoterapeutė A. Minkevičiūtė.
Ergoterapija yra taikoma ir po insulto svarbiausia nuosekli ir tikslinga gydymo eiga.
Neseniai dirbau su paciente, kuriai po insulto buvo sudėtinga atlikti smulkiosios motorikos užduotis. Todėl kiekvieną dieną lavinome jos judesius su visiškai paprastais pratimais: paimti kaštoną, pupelę ir dėti juos į buteliuką, segti įvairius segtukus ir pan., pasakoja ergoterapeutė G. Čirikaitė.
