Dirbtiniam intelektui (DI) vis stipriau įsitvirtinant pasaulyje, pastebimi ne tik jo pliusai, bet ir papildomi iššūkiai. Su DI pagalba galima ne tik optimizuoti darbo procesą, bet ir atlikti patį darbą, o tai kelia papildomų klausimų, pavyzdžiui, ką laikyti darbo autoriumi? Natūralu, kad daugėjant DI panaudojimo galimybių, ilgainiui tai atsispindės ir teisiniame reguliavime. Tačiau kol nėra specifinio reguliavimo šiam įrankiui, vartotojams derėtų gerokai labiau pasidomėti, kuo jie naudojasi.
„Su DI sukurti darbai ir kūriniai jau spėjo tapti ir teisinių ginčų objektu. Nors prieš keletą metų DI atrodė kaip tolima ateitis, tačiau 2022 metų lapkritis tapo savotišku lūžio tašku. Po to laiko kone kiekvienas prisilietė prie DI, jį pakalbino arba prašė kuo nors pagelbėti. Ilgainiui, kai kurie DI pradėjo naudoti kaip darbo įrankį“, – teigia Paulius Sartatavičius, „CEE Attorneys“vadovaujantis teisininkas.
Ekspertas priduria, vienas garsesnių ginčų pasiekęs JAV ir Didžiosios Britanijos teismus yra susijęs su DI sukurtais išradimais. StephenThaler norėjo patentuoti su DI pagalba sukurtus išradimus ir DI sugeneruotą vaizdą (vizualinį kūrinį) nurodydamas, kad išradimai ir vizualinis kūrinys buvo sugeneruoti DI pagalba. Paprasčiau tariant, autorius norėjo autorystę pripažinti DI. Tačiau tiek JAV tiek Didžiosios Britanijos teismai laikėsi vieningos nuomonės – tik žmogus gali būti nurodomas ant išradimo aplikacijos ir tik žmogus gali būti kūrinio autorius. Galima teigti, kad šiais sprendimais JAV ir Didžioji Britanija nubrėžė aiškias gaires dėl DI ir kūrinių autorystės.
Pavyzdžiui, Pekino teismas Kinijoje vienoje iš bylų yra nurodęs, kad atsižvelgiant į DI įrankiui formuojamos užduoties kompleksiškumą, tokios užduoties autorius įgyja ir autoriaus teises į sugeneruotą rezultatą – vizualinį kūrinį. Tai reiškia, kad užduoties suformulavimas iš esmės taip pat gali būti laikomas kūrinio dalimi, tačiau, kol toks traktavimas nenuguls tarptautiniuose dokumentuose, tol galimai bus tik papildomas argumentas bylose.
Nors dabar egzistuojanti teisinė bazė yra pakankamai išsami, tačiau atsižvelgiant į tai, kad teismai įstatymus aiškina savo ankstesniais sprendimais – trūksta realios vieningos praktikos. Siekiant pagreitinti procesą, vieningos praktikos trūkumą galima būtų sutvarkyti tam tikromis teisėkūros elementų korekcijomis. Manoma, kad vienas iš tokių elementų bus Europos DI aktas, kuris įneš daugiau aiškumo.
Kūrinio autorius dirbtinis intelektas?
Pasak P. Sartatavičiaus, didelį vaidmenį sprendžiant autorystės klausimą vaidina kūrinio originalumas, t. y. kiek kūrinys savyje turi naujų elementų, lyginant su panašiais kūriniais. Todėl, visų pirma, reikia atsakyti sau į klausimą, ar DI pagalba atsiradusi kūryba yra originalus kūrybinės veiklos rezultatas. Jeigu atsakome į šį klausimą teigiamai tuomet DI pagalba sugeneruotas kūrybinės veiklos rezultatas galėtų būti traktuojamas kūriniu. Tačiau šiai dienai egzistuojanti tarptautinė teismų praktika neleidžia vienareikšmiškai pripažinti ar paneigti, kad DI sugeneruotas rezultatas yra kūrinys.
Teisininkas atkreipia dėmesį, kad tradicinėje autorių teisių doktrinoje ir gausioje teismų praktikoje autoriumi yra pripažįstamas tik fizinis asmuo, t.y. žmogus. Nei juridinis asmuo, nei gyvūnas nei bet koks kitas subjektas negali būti pripažįstamas autoriumi. Žinoma, tai visų pirma liečia neturtines autoriaus teises, t.y. teisę į autorystę, teisę į autoriaus vardą ir teisę į kūrinio neliečiamybę. Yra situacijų, kuomet kūrinys turi autorių, tačiau teises į kūrinį turi ir kitos šalys. Leidėjai, prodiuseriai, agentai, teisių paveldėtojai ar perėmėjai, licencijų turėtojai ir t.t. – tai yra tie subjektai kurie nėra autoriai, tačiau gali turėti vienu ar kitu pagrindu įgytas autoriaus turtines teises – teisę tam tikru būdu naudoti autoriaus kūrybą. Panašiai yra ir su DI sugeneruotais kūriniais – jeigu nusprendžiame, kad sugeneruotas rezultatas yra originalus ir atitinka kūriniui keliamus reikalavimus, iš esmės tokio kūrinio turtinių teisių režimas gali būti nustatytas paties DI įrankio naudojimosi taisyklėse.
Taisyklės ir kibernetinis saugumas
Kiekvienas DI įrankis turi savo taisykles. Tik su jomis susipažinęs ir tai patvirtinęs vartotojas gali naudotis DI įrankiu. Tačiau būkime teisingi prieš save, dažnas taisykles praleidžia pro akis ir tik pažymi, kad „susipažino“ su naudojimo taisyklėmis. Tai gali tapti brangia pamoka, ypač, jei su DI pagalba sukūrėte kažką įsimintino ir norite tai realizuoti.
„Svarbiausias patarimas visiems, kas naudojasi DI įrankių pagalba generuojant bet kokį turinį – skaityti konkretaus įrankio naudojimosi taisykles, intelektinės nuosavybės ir privatumo politikas. Kadangi šiai dienai specifinio reguliavimo susijusio su DI naudojimu dar nėra, su DI naudojimu susiję atskiri aspektai, tokie kaip intelektinės nuosavybės režimas, duomenų pateikimo saugumas bei privatumas yra reglamentuojami tiek bendrais šias sritis reguliuojančiais teisės aktais ir nuostatomis, tiek ir pačių DI įrankių gamintojų reguliavimu. Naudojantis DI įrankiais gali kilti įvairios teisinės rizikos, kurių būtų galima išvengti įsigilinus į tokių įrankių naudojimosi nuostatas. Pavyzdžiui, kai kurie įrankiai taisyklėse labai aiškiai nurodo, kad visas sugeneruotas turinys ir turtinės autorių teisės į jį automatiškai yra perduodamos tokio įrankio gamintojui, o vartotojas gali tik tam tikra apimtimi naudotis sugeneruotu rezultatu“, – teigia P.Sartatavičius.
Taip pat derėtų nepamiršti ir kibernetinio saugumo bei duomenų apsaugos klausimų. Daugeliu atveju DI įrankiai mokosi vartotojų pateikta informacija, tad jeigu į įrankį keliame nuotraukas, pavadinimus ar konfidencialią informaciją, realiai atiduodame šiuos duomenis įrankio gamintojui ir dažnu atveju iš šių duomenų įrankis mokosi bei gali atitinkamą informaciją pateikti trečiosioms šalims pagal tam tikras jų užklausas.
DI panaudojimo galimybės reiškia, kad šis įrankis reikalauja, o ateityje pareikalaus dar daugiau priežiūros. Ne ribojimų, o priežiūros. Nors daug kas nuogąstavo, kad DI atims iš žmonių darbus, tačiau tas pats DI darbo vietas ir sukurs. Netgi tos įmonės, kurios tiesiogiai nenaudos DI įrankių, turės išmokti perprasti, ar jų klientai arba partneriai nepadarys žalos naudodamiesi DI įrankiais.
Realybė yra tokia, kad didžioji dauguma įmonių, naudojančių DI įrankius, nežino įrankių taisyklių ir neturi kompetencijų vertinant teisines bei saugumo rizikas. Jau šiandien įmonės tūrėtų pasiruošti ir įgyvendinti DI įrankių naudojimo politikas, pasidaryti naudojamų įrankių auditus bei licencijų peržiūras. To reikia tam, kad vėliau netektų krimstis dėl negalėjimo naudotis sugeneruotais rezultatais ar dar blogiau – sulaukti pretenzijų ir kompensacijų reikalavimų iš DI gamintojų, jau nekalbant apie duomenų praradimą nesaugiai teikiant informaciją DI įrankiams.
