Stasys Buškevičius
Čečėnų kilmės žmogaus teisių gynėja Fatima Gazijeva, gyvenanti Europoje, skaudžiai atvira: Europos valstybės, deportuodamos nuo kruvino režimo bėgančius čečėnus atgal į Rusiją, sąmoningai ar nesąmoningai padeda aprūpinti Putino armiją naujais kariais. Jos teigimu, pabėgėlių istorijos atskleidžia skausmingą ir paradoksalią realybę – žmonės, kurie ieško saugumo Europoje, siunčiami į mirtį… pačių europiečių rankomis.
„Mano kelias žmogaus teisių srityje prasidėjo dar prieš suvokiant, kad tai bus mano profesija. Jaučiau pareigą prisiimti asmeninę atsakomybę – negalėjau likti nuošalyje, matydama tautiečių kančias“, – pasakoja Fatima, prisimindama patirtis Čečėnijoje 1994 m., kai prasidėjo karas. „Tada supratau, kad nebepriklausau sau – priklausau savo tautai ir jos likimui.“
Atvirai kalbėti apie Kadyrovo ir Putino režimo nusikaltimus visada buvo pavojinga. Fatima prisimena koleges, kurios buvo pagrobtos ir nužudytos: „2009 m. Grozne buvo pagrobta ir nužudyta viena drąsiausių žmogaus teisių gynėjų Natalija Estemirova. Po kelių savaičių toks pats likimas ištiko jos kolegę kartu su vyru. Šie įvykiai parodė, kaip pavojinga sakyti tiesą apie tai, kas vyksta Rusijoje ir Rusijos okupuotoje Čečėnijoje, kurią geležine ranka valdo Putino statytinis Kadyrovas.“
Net Europoje Fatima Gazijeva nesijaučia visiškai saugi. „Kai dirbi su bylomis, susijusiomis su mano tautiečių kankinimais ir persekiojimu, supranti, kad bet kada taikiniu gali tapti ne tik tu, bet ir tavo artimieji. Stengiamės saugotis, tačiau rizika išlieka. Vis dėlto aš tęsiu savo darbą, nes žinau, kad mano pastangos gali padėti tiems, nuo kurių visi nusisuko.“
Rusijoje gyvenantys čečėnai kasdien susiduria su mirtina grėsme
„Tie, kurie nėra lojalūs režimui, labai rizikuoja: bet kada gali būti areštuoti, pagrobti, priverstinai mobilizuoti ir išsiųsti kariauti į Ukrainą. Tie, kurie nenori tapti Putino ir Kadyrovo „patrankų mėsa“, priversti slėptis arba emigruoti“, – sako ji.
Deja, net ir pasiekę Europą, daugybė čečėnų neužsitikrina saugumo. Fatima pasakoja apie jaunus vyrus, deportuotus iš Europos šalių: „Vienas jaunas vyras buvo deportuotas iš Vokietijos ir per kelias savaites žuvo Ukrainoje. Kiti, deportuoti iš Austrijos, buvo perduoti Rusijos specialiosioms tarnyboms ir dingo be žinios. Tokie atvejai nėra pavieniai – jų yra šimtai.“
Lietuva irgi prisidėjo prie pagalbos Putinui?
Fatima pažymi, kad yra užfiksuota atvejų, kai jauni čečėnai buvo deportuoti iš Lietuvos atgal į Rusiją. Vienas jaunuolis iš karto po grąžinimo pateko į Rusijos specialiųjų tarnybų rankas ir, kiek žinoma, buvo pasiųstas kariauti prieš Ukrainą. Taip Lietuva faktiškai prisidėjo prie Putino armijos gretų papildymo.
„Kai valstybė deportuoja žmogų į vietą, kur jis gali būti priverstas stoti į karo tarnybą, tai ne tik teisinė klaida – tai moralinis nusikaltimas. Lietuva turėtų ypač saugoti tuos, kurie bėga nuo Rusijos ir Kadyrovo režimo. Juk lietuviai iš savo istorijos puikiai žino, kuo baigiasi tokios deportacijos.“
Europa išduoda savo principus
Europos valstybės dažnai taiko kolektyvinės atsakomybės principą, kai dėl vieno šeimos nario deportuojama visa šeima. „Oficialiai tokios praktikos neturėtų būti, tačiau ji egzistuoja – ypač jei vienas šeimos narys netenka teisės į prieglobstį“, – sako Fatima.
Anot jos, valstybės dažnai nesupranta realios rizikos, kuriai deportuoti čečėnai yra priversti grįžti: „Europos žmogaus teisių konvencija aiškiai draudžia deportaciją, jei kyla reali kankinimų ar persekiojimo grėsmė. Tačiau nacionalinės institucijos rizikos dažnai neįvertina arba ją laiko nepakankamai įrodyta.“
Europos visuomenėje ir politikoje čečėnai neretai demonizuojami. „Čečėnai dažnai laikomi potencialia grėsme, nors dauguma jų – režimo aukos. Tai tik įrodo, kaip lengvai europiečiai perima Rusijos propagandos naratyvus“, – pabrėžia ji. Panašios nuostatos, deja, pastebimos ir Lietuvoje.
Čečėnų tragedija ir Rusijos karo nusikaltimai
Čečėnų tauta patyrė sisteminius Rusijos vykdytus karo nusikaltimus. Pirmoji invazija 1994–1996 m. pareikalavo tūkstančių civilių gyvybių – miestai buvo bombarduojami, gyvenamieji rajonai nušluoti nuo žemės paviršiaus, šimtai tūkstančių taikių gyventojų buvo priversti bėgti.
Antroji Rusijos invazija 1999–2009 m., vykdyta su Ramzano Kadyrovo kolaboravimu, pasižymėjo masinėmis egzekucijomis, kankinimais, žmonių pagrobimais ir dingimais be žinios. Tarptautinės organizacijos dokumentavo šimtus tūkstančių aukų, tūkstančius žuvusių vaikų, sistemingai naikintą infrastruktūrą – ligonines, mokyklas, gyvenamuosius kvartalus. Visa tai daugelio istorikų ir žmogaus teisių ekspertų vertinama kaip genocidas.
Netapkime nusikaltimų bendrininkais
Fatimos žodžiai europiečiams – aiškūs: „Ginkite žmones šiandien – tai sustiprins jūsų vertybes rytoj.“ Fatimos pasakojimas ne tik atveria skaudžias čečėnų tautos žaizdas, bet ir primena apie visų mūsų, europiečių atsakomybę – jei norime apginti savo vertybes, negalime tapti Rusijos vykdomų nusikaltimų bendrininkais.
Foto: https://www.kavkazr.com
