Nukainuoto, „akcijinio“ maisto lentynos ištuštinamos vis greičiau, žmonės renkasi pigesnius produktus, o kylančios maisto kainos kelia vis daugiau nerimo. Mes vis dar esame pačioje šios krizės pradžioje ir dar nepastebime visų struktūrinių iššūkių, su kuriais susiduria Ukrainos, vienos didžiausių maisto eksportuotojų, žemės ūkio gamyba.
Karas Ukrainoje atskleidė tarpusavyje susietą žemės ūkio sistemų prigimtį ir trapumą.Grūdų bei aliejaus eksporto ir trąšų gamybos sutrikimai augina maisto kainas visame pasaulyje. Puikiai žinome apie Ukrainojeužminuotus laukus. Ukrainos ūkininkai negali gauti reikalingų trąšų ir kitų medžiagų. Rusų armija sprogdina ūkininkų degalų saugyklas, masiškai vagia grūdus. Darbuotojai pasitraukia, kad stotų į kovą arba išvyktų iš šalies. Daug Ukrainos ūkių praleido kritinius sodinimo sezonus.
JAV žemės ūkio departamentas prognozuoja, kad Ukrainos kviečių produkcija, palyginti su praėjusiais metais, sumažės 35 proc. Europos trąšų gamyklos smarkiai mažina gamybą dėl didelių energijos kainų. Ūkininkai mažina trąšų kiekį, tad kyla grėsmė kito derliaus dydžiams.
Kol kas maisto produktų iš ES eksportuojame daugiau nei importuojame, tačiau ekspertai prognozuoja eksporto mažėjimą ir iš ES. Matydamas situaciją Lietuvoje, įžvelgiu tendencijas, kad dėl konkurencinių sąlygų skirtumo, dėl nacionalinės valdžios abejingumo, dėl vis labiau augančios naštos, mūsų žemdirbiai praranda bet kokią motyvaciją užsiimti veikla, kuri jiems dažnai tampa nuostolinga.
Žemės yra, žmonių, galinčių ją dirbti, yra, tačiau ūkiai likviduojasi, ypač smulkesni ir vidutiniai, prarandame gamybos pajėgumus. Jeigu ši tendencija dar labiau sustiprėtų, sušlubuotų ir galimybės apsirūpinti maistu, ypač tam tikrais produktais. Be abejonės, pirmiausia tai pasireikštų dar didesniu kainų augimu.
Šiandien dar aktualesne tampa maisto švaistymo tema. Ši problema aktuali visoje maisto tiekimo grandinėje, pradedant žemės ūkio produktų gamyba ir baigiant sandėliavimu, perdirbimu, transportavimu, prekyba ir vartojimu. Europos Sąjungos šalys įsipareigojo iki 2030 m. siekti perpus sumažinti maisto atliekų susidarymą visoje maisto grandinėje „nuo lauko iki stalo“.
Maisto atliekų prevencija įtraukta į Europos Komisijos naująjį žiedinės ekonomikos paketą. Daug metų keliu šį klausimą ir Lietuvoje. Pirmiausia maisto švaistymą turėtume pažaboti viešose įstaigose: mokyklose, ligoninėse, socialinėse įstaigose ir pan.
Be abejonės, jei vietinį maistą laikytume prioritetu viešuosiuose pirkimuose, tai taip pat leistų išvengti maisto atliekų susidarymo tiek ūkiuose, tiek transportavimo metu, skatintume vietos ekonomiką, o taip pat galėtume užtikrinti pačią šviežiausią produkciją vartotojams, iš kurių didelė dalis yra vaikai mokyklose.
Jokiu būdu nereikia bandyti išvengti krizės užpildant visus sandėliukus ir garažus maisto atsargomis. Mano tikslas yra iškelti šią temą į politines diskusijas, įtraukti į sprendimų priėmimą tiek žemdirbius, tiek vartotojus.
Ką galime padaryti, kad stabilizuotume maisto kainas ir išlaikytume maisto produkcijos gamybos pajėgumus? Pirma priemonė – ES tiesioginių išmokų žemdirbiams suvienodinimas ir sąžiningų konkurencinių sąlygų ES užtikrinimas.
Europos KomisijaLietuvos žemės ūkio sektoriui numato 7,7 mln. eur pagalbos paketą su galimybe Vyriausybeifinansiškai prisidėti prie šios sumos 200 proc.Tad raginu Vyriausybę prisidėti visa galima apimtimi.
Europos Komisija sugrąžino nacionalinius strateginius planus valstybėms narėms ir suteikė papildomo laiko koreguoti juos, atsižvelgiant į susidariusią padėtį dėl karo Ukrainoje ir pasaulinę maisto krizę. Tad Vyriausybė kartu su visuomenės atstovais prie apskrito stalo turipriimtiiki galo išdiskutuotus, Lietuvos maisto gamintojams ir vartotojams reikalingus kompromisus.
Jau kelis kartus raštiškai dėl to kreipiausi į Vyriausybę, tačiau laiko yra nedaug, tad raginu tiek žemdirbius, tiek vartotojus savo iniciatyva kreiptis į savo rinktus politikus ir kuo skubiau kelti šiuos klausimus politinėje darbotvarkėje.
Teksto autorius Bronis Ropė yra Europos Parlamento narys.
