Prasidėjus pirmajam elektros energijos rinkos liberalizavimo etapui, ekspertai viešai džiaugėsi, kad vartotojas pagaliau gali rinktis, ieškoti jam geriausių pasiūlymų ne tik kainos, bet ir, pavyzdžiui, ekologiškumo prasme. Tačiau šis liberalizavimo projektas Lietuvoje virto nesibaigiančiu skandalu. Šis valstybės monopolinių paslaugų liberalizavimo sumanymas, kuriam iš esmės nebuvo pasiruošta, buvo pasmerktas nesėkmei. Kas buvo praleista?
Elektros rinkos liberalizavimo reformos pavyzdžiu laikyta Jungtinė Karalystė valstybės iniciatyva jau ieško sprendimų, kaip gelbėti vartotojus nuo aukštų energijos kainų. Liberalizavimas nėra panacėja, ypač tų rinkų, kurios yra tiek svarbios vartotojams, kad jų produkto ar paslaugos tiesiog nėra galimybės atsisakyti. Jungtinės Karalystės Vyriausybė ieško būdų pasiekti, kad svyruojančios dujų kainos nenustatytų elektros kainos, nes atsinaujinanti energija yra daug pigesnė. Vyriausybė taip pat svarsto didinti atsinaujinančios energetikos pajėgumus bei skatinti vartotojus naudoti elektros energiją, kai paklausa yra mažesnė arba kai gaminama daug vėjo ar saulės energijos.
Akivaizdu, kad Europa neišras nieko išmintingesnio, kaip kad atsinaujinanti energetika, kuri prie dabartinių iškastinio kuro kainų atsiperka per kelis metus. O žinant, kad investuoti į šiltnamio efektą mažinančius projektus vis tiek turėsime dėl klimato kaitos, tai nematau nė vieno argumento, kodėl maksimaliai tiek privačių, tiek valstybės, tiek ES investicijų nesutelkus būtent į atsinaujinančios energetikos vystymą bei energijos efektyvumo didinimo projektus.
Ar pamenate visuomenės paniką socialiniuose tinkluose su klausimu, kaip rinktis tiekėją, ir begalę aiškumo nepriduodančių įvairiausių ekspertų ir komentatorių paaiškinimų? Galutinę vartotojo mokamą kainą už elektros energiją sudaro bent penkios, šešios, o kai kuriais atvejais ir dar daugiau sudedamųjų dalių. Žmonės nesupranta, kodėl vieną dalį reguliuoja valstybė, kitas privatininkai, ir visi naudojasi šituo nekonkretumu.
Man kyla labai didžiulis klausimas dėl UAB „Ignitis“ – didžiausio elektros tiekėjo Lietuvoje. Tikra tiesa, kaip ir prognozavo ekspertai, „Ignitis“ sėkmingai naudojasi valstybės išgarsintu prekės ženklu. Tačiau tiekėjas dabar teikia ir visuomeninę elektros tiekimo paslaugą, ir garantinį tiekimą, o taip pat teikia ir privačias tiekimo paslaugas. Mano akimis, vienas ir tas pats tiekėjas neturėtų teikti ir viešųjų, ir privačių paslaugų. Akivaizdu, kad tai labai palanki terpė interesų konfliktams. Kai patogu, jie valstybiniai, o kai gauna milžiniškus dividendus, tai jau iš privačios veiklos. Valstybinis tiekėjas turėtų būti aiškiai atskirtas nuo privačios veiklos.
Kad turėtume pigesnę elektros kainą, reikalingas ne energijos iš brangių iškastinių išteklių rinkos liberalizavimas, o proveržis investuojant į vietinę atsinaujinančią energetiką, energijos šaltinių diversifikavimas, energijos efektyvumo didinimas. Juk gyventojams reikia ne tik pigios kilovatvalandės, bet ir mažų sąskaitų, t. y., – kad tų kilovatvalandžių būtų „prisukta“ kiek įmanoma mažiau, neprarandant gyvenimo komforto.
Ar imdamiesi energetikos reformos, valdantieji padarė reikalingus sprendimus mano išvardintose srityse, kurie turėtų realius rezultatus Lietuvos žmonėms, o ne krautų pelnus liberalizuotos energijos rinkos dalyviams? Premjerė Ingrida Šimonytė jau pripažįsta, jog Lietuvoje trūksta elektros energijos generacijos, kad suveiktų vartotojams palankūs laisvosios rinkos dėsniai. Tik, deja, premjerė vis dar neįžvelgia jų pačių Vyriausybės atsakomybės. Vis kalti kiti.
Valdančiųjų požiūris į atsinaujinančią energetiką ir į paprastus žmones labai aiškiai atsiskleidžia, kai kalbame apie gaminančius vartotojus. Kodėl iš elektrą gaminančio vartotojo nesuperkama visa elektra, kurią jis galėtų parduoti? Superkama tik iki pusės gaminamos elektros, o jei lieka nepanaudota daugiau, ją tinklai paima veltui. Kodėl iš gaminančių vartotojų superkama kelis kartus pigiau (supirkimo kaina skiriasi nuo 3 iki 5 kartų) nei iš biržos? Visam šitam nesusipratimui yra palankūs įstatymai.
Palankesnių kainų, platesnio paslaugų asortimento, paprastesnio gyventojų aptarnavimo paieškoms nebuvo būtinas liberalizavimo kelias. Pirmiausia turime per valstybės reguliavimą ir investicijas nusibrėžti labai aiškią energetikos Žaliojo kurso kryptį, kuri galėtų būti pagrindinis veiksnys, reikšmingai mažinantis tiek elektros, tiek šiluminės energijos kainas vartotojams.
