Apie kaimyninę Baltarusiją, kurią galima vadinti ir Gudija, dabar paprastai kalbama dviem aspektais. Pirmas – hibridinis karas ir nelegalių įsibrovėlių mėtymas mums per sieną. Antras – Astravo branduolinė jėgainė ir komiška baimė, kad elektra, jei ateis pas jus laidais, jus nužudys radiacija. Bet yra rimtesnių analizių.
Parengta pagal Eurasia daily monitor
2021 m. rugpjūčio 9 d., praėjus lygiai metams nuo nelemtų paskutinių prezidento rinkimų, faktinis kaimyninės šalies vadovas Aliaksandras Lukašenka surengė daugiau nei aštuonias valandas trukusią spaudos konferenciją. Internetiniuose socialiniuose tinkluose mėgstamiausias jo pokštas buvo: ar jie visi (t.y. auditorija) dėvi vystyklus?
Paprasta jo šnekų turinio analizė nelabai prasminga, nors kai kas ir bando tai daryti. Pavyzdžiui, skaičiuojant, kad A. Lukašenka žodį „merzavets“ (niekšas, – aut. vertimas) vartojo apie 20 kartų (Regnum, rugpjūčio 11 d.), apibūdindamas užsienio lyderius ir ypač opozicijos narius. Oficialioje kalbos santraukoje yra tik 3 šio žodžio paminėjimai (President.gov.by, rugpjūčio 9 d.).
Trumpai tariant, A. Lukašenkos žinia buvo apie Vakarų lėlininkų, kurie tariamai sukėlė sukilimą Baltarusijoje, pralaimėjimą. Jis, reikia suprasti, nugalėjo. Pasak A. Lukašenkos, didžiausią minią, kuri kada nors susirinko per 2020 m. rugpjūtį vykusius porinkiminius mitingus, sudarė „tik“ 46 700 žmonių, ir ne daugiau kaip 10 procentų Baltarusijos rinkėjų balsavo prieš jį.
Naujienos apie policijos brutalumą, kaip teigia oficiali Baltarusijos žiniasklaida, iš esmės buvo suklastotos, o protestuotojai, užpuolę policiją, buvo tariamai realūs. Kiek tai primena Lietuvoje dabar nuolat eskaluojamą neva labai baisių riaušių prie Seimo variantą – spreskite patys. Daug kas isteriją dėl rugsėjo 10 dienos mitingo ir Seimo užsidaryme garde asocijavo būtent su Minsko praktikomis. Bet grįžkime prie kaimynų diktatoriaus politikos.
Savo kalbos pabaigoje A. Lukašenka vėl pavadino baltarusius ir rusus tais pačiais žmonėmis ir pažadėjo, kad Europai ir Jungtinėms Valstijoms niekada nepavyks atplėšti Baltarusijos nuo Rusijos. Ir vis dėlto, per savo aštuonių valandų trukmės kreipimąsi, jis vėl reikalavo Baltarusijos suvereniteto, kritikavo Rusijos nenorą sukurti vienodas sąlygas, kai kalbama apie energijos kainas, ir atsisakė pripažinti Krymą Rusijos dalimi.
„Kai paskutinis oligarchas Rusijoje pripažins Krymą…, tik tada aš padarysiu tai už jus, – Maskva. Nors daug kas saugo mane nuo to darymo. Kaip ir Budapešto deklaracija. Mano parašas yra. Bet aš irgi užmerksiu akis į tai”, – pareiškė A. Lukašenka. Tai, žinoma, Rusijos Dūmoje (Lenta.ru, rugpjūčio 11 d.) sukėlė piktus atgarsius.
Visų pirma, A. Lukašenka keikė Vakarų ekonomines sankcijomis ir gyrėsi, kaip Rusijos pagalba jas apeis, be kita ko, eksportuodamas kalį per Murmanską, o ne per Klaipėdą. Kai kurie analitikai apibūdino tokius pareiškimus kaip blefą. Tačiau blefu kažkada laikyta ir branduolinė jėgainė Astrave, kuri veikia ir veiks, o Lietuva, trukdydama laisvam elektros tiekimui, jau sėkmingai supykdyta net su Latvija.
Kalbant apie blefą, dera priminti ir kadaise reikštas abejones, kad Rusijai pavyks pastatyti tiltą į Krymą, nes tai tariamai būtų pernelyg brangu (Gazeta.ru, 2017 m. rugpjūčio 4 d.). Iš tikrųjų, pagrindiniai geopolitiniai sprendimai visada yra koziris sąnaudų apskaitai. Blefas ar ne yra tai, kad Vakarų ekonominės sankcijos kritiškai padidina Baltarusijos priklausomybę nuo Rusijos? (žr. EDM, 2021 m. rugpjūčio 10 d.). Kai kurie analitikai, kaip mano EDM teksto autorius, naudoja banalius paruoštukus, nes nenori pripažinti spragų Vakarų užsienio politikos mąstyme ir slaptų susitarimų, kurie maskuojami parodomai kritiška retorika.
Arsenijus Sivitskis, iš Minske įsikūrusio Strateginių ir užsienio politikos studijų centro reiškia mintį, kad Joe Bideno administracija slapta sutiko, jog Rusija pirmininkautų rėžimo pasikeitimui Minske (Forstrategy, rugpjūčio 10 d.). Kiek tokios spėlionės pagrįstos lieka neaišku.
Prorusiškiuose sluoksniuose, įskaitant politinį judėjimą „Soglasie“ („Konsensusas“), dauguma mano, kad visą politinę krizę sukėlė ilgametis Baltarusijos valdžios noras toleruoti ar net remti provakarietiškas nevyriausybines organizacijas (NVO), kaip būdą iš dalies atitolinti Baltarusiją nuo Rusijos (Facebook.com, rugpjūčio 8 d.).
Nuo 2014 m., jei ne anksčiau, JAV ir Europos sostinės pabrėžė būtinybę remti Baltarusijos suverenitetą, nepaisant nepalankaus politinio rėžimo. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pasikvietė jį Vilnių oficialaus vizito ir teigė, kad tai pragmatiškos užsienio politikos pavyzdys. Jau tada tai daug kam kėlė abejonių, nes buvo akivaizdu, kad būtent A. Lukašenka žaidė pragmatiškai, o Vakarai ir Lietuva užsiėmė tam tikra savikvaila. Užsisėdjęs valdžioje diktatorius galutinai nušoko nuo ričių 2020 m. rinkimų metu ir į Vakarų sankcijas atsakė labai konkrečiai – užpylė nelegalių migrantų eksportu, kam asistavo ir tebeasistuoja ir Rusija.
Rugpjūčio 10 d. Baltarusijos Užsienio reikalų ministerija pareikalavo, kad JAV ambasados darbuotojų skaičius būtų sumažintas iki penkių, taip pat ji atšaukė savo pareiškimą dėl J. Fisher paskyrimo JAV ambasadore Baltarusijoje (Mfa.gov.by, rugpjūčio 10 d.). Tad mėginimas ir toliau laikyti, jog A. Lukašenka yra Baltarusijos nepriklausomumo nuo Rusijos garantas kelia rimtų abejonių.
