Praėjus keturiems mėnesiams nuo didžiausio po Antrojo pasaulinio karo įprastinio karo Europoje pradžios Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) sąjungininkai Madride vykusiame aukščiausiojo lygio susitikime (žr. EDM, liepos 6, 7, 8, 11 d.) neišreiškė nuoseklios sprendimo strategijos.
Nors visos Sąjungininkės sutinka apibrėžti padėtį kaip neišprovokuotą agresiją ir naikinantį karą, dauguma jį laiko dvipusiu Rusijos bei Ukrainos konfliktu. Vengiama pripažinti, kad Rusija jį laiko savo ir Vakarų konfliktu Ukrainos teritorijoje.
Be to, nors Rusija laiko Ukrainą Vakarų įgaliotuoju asmeniu šiame konflikte, NATO tebėra pasiryžusi į jį nesikišti. Vietoj to šalys narės teikia karinę pagalbą Ukrainai, kalibruodamos pagalbos lygį pagal kiekvienos šalies pajėgumus, pageidaujamą rezultatą ir apskaičiavimus dėl dabartinių ir būsimo pokario santykius su Maskva.
Nenuostabu, kad NATO nenustatė bendros „pergalės teorijos” šiame kare, taip pat ir bendro apibrėžimo, koks rezultatas būtų priimtiniausias Aljansui ir Ukrainai. Tik kelios šalys narės pripažįsta, kad Ukraina taip pat kovoja už Vakarus, siekdama sulaikyti Rusijos ekspansiją.
Mažiausio bendro vardiklio NATO pozicija – dažnai išsakoma generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo (Jens Stoltenberg) – teigia, kad Aljansas visų pirma turi neįsitraukti į konfliktą su Rusija, netapti Rusijos ir Ukrainos karo šalimi ir daryti viską, kas įmanoma, kad karas neišsiplėstų už Ukrainos ribų. Tačiau atvirkštinis bendros pozicijos aspektas (kaip nuolat pabrėžia J. Stoltenbergas) leidžia šalims narėms pavieniui arba koordinuotai teikti precedento neturinčią karinę pagalbą Ukrainai (Nato.int).
Nors pagalbos lygis išties neturi precedento, iki šiol jis padėjo Ukrainai tik vykdyti gynybines operacijas, atsitraukti ir palaipsniui prarasti teritoriją. Rusijos aviacija ir raketų smūgiai naikina Ukrainos miestus ir infrastruktūrą giliai už fronto linijos. Iki šiol NATO tiek kolektyviai, tiek šalių narių lygmeniu atmetė galimybę tiekti Ukrainai kovinius lėktuvus, nustatyti neskraidymo zoną virš Ukrainos ar sąjungininkų karinio jūrų laivyno buvimą Juodojoje jūroje.
Ukrainai taip pat neleidžiama smogti kariniams taikiniams Rusijos teritorijoje, net jei Rusijos kariuomenė smogia Ukrainai tolimojo nuotolio artilerija, raketomis ir taktiniais orlaiviais iš Rusijos teritorijos. NATO sąjungininkės atšaukė savo karinius instruktorius iš Ukrainos ir savo karinio jūrų laivyno buvimą Juodojoje jūroje dar prieš vasario 24 d. pradėtą Rusijos pakartotinę invaziją į Ukrainą.
Aukščiausiojo lygio susitikimo deklaracijoje raginama: „Rusija turi nedelsiant nutraukti šį karą ir pasitraukti iš Ukrainos. Pakartojame, kad tvirtai remiame Ukrainos nepriklausomybę, suverenitetą ir teritorinį vientisumą jos tarptautiniu mastu pripažintose sienose, besitęsiančiose iki teritorinių vandenų” (Nato.int, birželio 29 d.). Tačiau iki šiol Ukrainai teikiama karinė pagalba neatitinka šių principų. Rusija, kaip turėtų būti suvokiama, „nesustotų ir nepasitrauktų” iš Ukrainos žemių ir vandenų, nebent būtų priversta tai padaryti.
Atrodo, kad kai kurios įtakingiausios NATO sąjungininkės svarsto galimybę pripažinti nesėkmingą karą, kuris baigtųsi kompromisiniu susitarimu, reikalaujančiu tam tikrų Ukrainos teritorinių aukų Rusijai. Tokie veiksmai esą sumažintų konfrontacijos su Rusija riziką ir išlaidas. Todėl Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ne kartą užsiminė apie kompromisinį scenarijų ir savo pasirengimą būti tarpininku. Savo ruožtu Vokietijos kancleris Olafas Scholzas yra sakęs, kad „Rusija neturi laimėti” arba kad „Ukraina neturi pralaimėti”, beveik visada atskirais sakiniais, beveik niekada neįtraukdamas abiejų pusių į vieną sakinį.
Tuo tarpu Jungtinės Valstijos išlieka bene didžiausia karinės pagalbos Ukrainai teikėja. Nepaisant to, rengiantis NATO aukščiausiojo lygio susitikimui ir jo metu JAV prezidentas Joe Bidenas siūlė tik išvengti Ukrainos pralaimėjimo, o ne padėti Ukrainai laimėti (The New York Times, gegužės 31 d.; Whitehouse.gov, birželio 30 d.; The Wall Street Journal, liepos 10 d.).
Savo ruožtu Didžiosios Britanijos vyriausybė siūlo padėti apginkluoti ir apmokyti Ukrainos pajėgas pergalei. Londonas mano, kad Ukraina, jei bus tinkamai apginkluota, gali dar šiais metais pakeisti įvykių eigą ir išstumti Rusijos kariuomenę iš Ukrainos konkrečiu laiko tarpu. Dabar jau buvęs premjeras Borisas Johnsonas palaikė šį požiūrį, ir vyriausybė jam pritarė. Tam pritaria ir dauguma NATO šalių Vidurio ir Rytų Europoje.
Aljanso aukščiausiojo lygio susitikime renginį organizavusios Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sanchezas (Pedro Sanchez) pareiškė, kad sąjungininkai turėtų „visapusiškai remti Ukrainą, kol paskutinis Rusijos karys paliks Ukrainos teritoriją” (Ukraiynska pravda, birželio 30 d.). J. Stoltenbergas baigiamajame pranešime paragino „užtikrinti, kad Ukraina nugalėtų” – tai labiau į ateitį į nukreipta pozicija nei daugumos Vakarų šalių narių (Nato.int, birželio 30 d.).
Nors bendruose NATO ir kai kurių šalių narių pareiškimuose Rusija raginama išvesti savo karius iš Ukrainos, toli gražu neaišku, kaip tai atrodys praktiškai. Daugelis Vakarų diplomatų neoficialiai ar pusiau oficialiai teigia, kad pasitraukimas iki prieš vasario 24 d. buvusių linijų būtų laikomas patenkinamu. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis taip pat kartais yra apie tai užsiminęs. Tačiau jei Rusija ir toliau stiprins pozicijas, galima tikėtis, kad Kremlius ragins nubrėžti naujas linijas giliau Ukrainos viduje.
Kol kas visos sąjungininkės sutaria, kad Ukraina pati turi nustatyti, kas yra priimtinas politinis ir teritorinis susitarimas. Tačiau net ir šis minimalistinis sutarimas gali tapti nereikšmingas, jei Vakarų parama nepadės pakreipti karo eigos Ukrainos naudai. Tokiu atveju Ukraina gali susidurti su diplomatiniais pasiūlymais sutikti su tolesniu teritorinių nuostolių etapu pagal Minsko trejų susitarimą. Kartu tai reikštų didelį strateginį pralaimėjimą visai NATO.
Vladimiras Socoras (Eurasia Daily Monitor)
