Lygiai prieš šimtą metų gruodį popiežius Pijus XI įvedė Kristaus Karaliaus šventę. Tai buvo atsakymas į pasaulyje vis labiau įsigalintį nacionalizmą ir sekuliarizmą. Enciklikoje „Quas primas” popiežius rašė: „Kristus turi karaliauti žmogaus prote, kuris privalo tobulu paklusimu tvirtai ir pastoviai sutikti su apreikštomis tiesomis ir Kristaus mokymais; karaliauti valioje, privalančioje paklusti Dievo įstatymams; karaliauti sieloje, kuri turi, paniekinusi prigimtinius geismus, mylėti Dievą virš visko ir jo vieno laikytis; karaliauti kūne ir jo nariuose, kurie privalo kaip įrankiai arba, apaštalo Pauliaus žodžiais, lyg Dievo teisumo ginklai, tarnauti vidiniam sielos šventumui.”
Kai Jėzus skelbė Evangeliją ir darė stebuklus, žmonės ne kartą norėjo paskelbti jį mesiju –žemiškuoju karaliumi. Tačiau Jėzus griežtai tai atmesdavo. Jo darbais susižavėjusiems tautiečiams Jėzus pasakė: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs” (Jn 12, 32). Šie Viešpaties žodžiai greitai išsipildė ant Kalvarijos kalno, kai Jėzus buvo nukryžiuotas.
Evangelijoje pasakojama, kaip žydų vyresnieji tyčiojosi iš nukryžiuoto Jėzaus: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!” (Lk 23, 35). Prie Jėzaus kryžiaus buvo pritvirtintas užrašas „Jėzus Nazarietis žydų karalius”. Šis Romos vietininko Poncijaus Piloto įsakymu trimis kalbomis parašytas užrašas tapo tikrove. Šalia Jėzaus nukryžiuotas plėšikas maldavo: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!” Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje” (Jn 23, 42–43). Nuo dabar, nuo Golgotos kryžiaus prasidės Kristaus karalystės plitimas pasaulyje.
Žemiškieji karaliai jėga pajungia tautas savo valdžiai; dangiškasis Karalius meile patraukia žmones į savo dangiškąją karalystę. Žemiškos karalystės turi pradžią ir pabaigą; Kristaus karalystė turėjo pradžią, bet ji neturės pabaigos – žemėje gyvuos iki pasaulio pabaigos, o danguje – per visą amžinybę. Evangelijoje skaitome: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės. <…> Ir tars karalius stovintiems dešinėje: ʻAteikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!” (Mt 25, 31–32.34). Būsime be galo laimingi pakviestųjų į Kristaus karalystę būryje būdami ir mes.
Pagrindinė pakvietimo sąlyga yra žmogaus apsisprendimas eiti per gyvenimą meilės keliu: mylėti ne tik Dievą, bet ir žmones, ypač kenčiančius ir daug ko stokojančius, nes Jėzus su jais susitapatina: „Ir tars karalius: ʻIš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėteʼ” (Mt 25, 40).
Švęsdami Kristaus Karaliaus (Kristaus, Visatos Valdovo) iškilmę, pasitikrinkime, kokią vietą Jėzus užima mūsų asmeniniame gyvenime: ar Jėzus yra mano karalius, ar tik retkarčiais prisimenamas asmuo. Taip pat pasitikrinkime, ar ištikimai vykdome Kristaus paliktąjį meilės įsakymą.
Popiežius Pijus XI enciklikoje „Quas primas” skelbė, kad Kristus turi viešpatauti žmogaus prote ir valioje, sieloje ir kūne. Kai besąlygiškai priimame Jėzaus mokymą, kurį užrašė evangelistai ir jį ištikimai saugo Bažnyčia, tuomet Jėzus viešpatauja mūsų prote. Kai be kompromisų laikomės Dievo bei Kristaus įkurtos Bažnyčios įsakymų, Jėzus viešpatauja mūsų valioje. Kai savo širdyje kurstome meilės Jėzui ugnelę ir esame pasiryžę bet kokia kaina išsaugoti šią meilę, Kristus viešpatauja mūsų sieloje. Kai branginame skaistumą ir santuokinę ištikimybę, Kristus Karalius viešpatauja mūsų kūne. Kristau Karaliau, viešpatauk mums – mes tave mylime!
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
