Nemira Čyvienė
Keisti, jei ne kvaili klausimai, kuriuos kartais ima ir užduoda kokiam nors politikui tūlas žurnalistas. Matyt, save laiko labai apsiskaičiusiu, politiškai ir geografiškai išprususiu. Įdomu, ar to paties paklaustų eilinio žmogelio, su pirkinių maišeliu skubančio namo? Abejoju. Nors ką gali žinot — juk taip norisi pasirodyti labiau išprususiu nei visi kiti, labiau patriotišku.
Tiek to, klausimą apie Krymą paliksiu nuošalėje. Bet visų paklausiu: ar skaitėte George’o Orwello „Gyvulių ūkį“? Jei ne – nieko baisaus. Jūs tos knygos tiesiog neskaitėte, bet gal skaitėte, sakykim, Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“. Ir, žinoma, nepriskyrėte jos prie kurtizanių istorijų pagal kokią nors užsienietišką filmo versiją. To užsienietiško varianto nemačiau, kaip ten Ana Karenina pristatoma – nežinau. Bet knygą skaičiau.
Kaip ir A. Cronino „Kepurininko pilį“, Jill Alexander Essbaum „Hausfrau“, Viktorijos Ašmankevičiūtės „Tamsos piemenį“, Jurgos Slankos „Besivejant širšę“ ir t. t. Visų nevardysiu – būtų gana ilgas sąrašas knygų, kurias esu skaitęs. O jūs gal ne. Bet juk nuo to nesate kvailesni už mane ar už tą žurnalistą su klausimu apie Orwello „Gyvulių ūkį“.
Jūs tiesiog jų neskaitėte, nors aš skaičiau. Ir man liko tik vienas įspūdis: įleisk kiaulę į bažnyčią – ji ir ant altoriaus užlips. Prisipažinsiu, toliau nesigilinau. Užtat gal jūs skaitėte Friedrichą Nietzschę ar Tomą Morą, veikalus apie žvaigždynus, visatas, mokslinius atradimus ar dar ką nors, ko neskaičiau ir nestudijavau aš. Taigi, kaip dabar priimta sakyti, mes esame „50:50“ – kiekvienas savo stichijoje, su savo interesais. Ir tai, manau, yra nuostabu: mes papildome vienas kitą.
Tuo pačiu grįžtu prie klausimo apie meną ir kultūrą. Nėra kultūros ministro – ir artimiausiu metu, panašu, nebus. O kam jo reikia? Dama ant dviejų kėdžių gi labai gerai tvarkosi. Tą klausimą atideda į šalį ir riejasi dėl gynybos finansavimo. Nelabai esu pasikausčiusi politikoje – tai jau mano sūnaus „arkliukas“. Bet jei jau gynyba ir jos pakankamas finansavimas tampa nesvarbūs, tai ko kalbėti apie kažkokią nusususią Kultūros ministeriją be ministro?
Atsiprašau – šoktelėjau atgalios.
Pasikartosiu: kur burna, kur šaukštas – rasim ir be gynybos, ir be kultūros su meno prieskoniu.
Tegul visi režisieriai, dirigentai, aktoriai, dailininkai, dainininkai, skulptoriai, balerinos, balerūnai ir panašūs į juos eina dirbti darbo – nesidarkę ir veltui nevalgę duonos. Ir būtinai tegul perskaito George’o Orwello „Gyvulių ūkį“, nes panašu, kad jie ir yra tie dykaduoniai kiaulės, reikalaujantys to, kas jiems nepriklauso. Juk nieko nedirba – dainuoja, šoka, diriguoja, režisuoja ir panašiais niekais užsiima.
Muziejus apskritai reikia uždaryti – tik pastatus užima, o ten dykaduonių gausa niekais užsiima. Kariuomenę irgi paleiskim – kiek pinigų barščiams liktų! Srėbtume, kad net ausys laptų. Nesu už karą, bet tas karas jau visai prie slenksčio – už durų ir net baladoja į jas. Bet kam tai pripažinti? Geriau – ne, ir bus ramu.
O man neramu. Ne dėl savęs – dėl sūnaus, anūkės, jaunų žmonių, vaikų. Aš jau sena, velniai manęs nematė. Gal tie priims ir už stalo pasodins – draugiškai, be to klausimo, ar skaičiau George’o Orwello „Gyvulių ūkį“. Jei atvirai – tai gyvulių ūkyje ir gyvenu dabar. Toks mano nūdienos pajautimas.
