Antarktida – žemynas, kurio paviršius atrodo amžinas, tarsi sustingęs laike. Ledynai čia glūdi šimtmečius, lėtai judėdami į jūrą, formuodami kraštovaizdį ir lemdami pasaulinį jūros lygį. Tačiau palydovų akys, stebinčios šį ledinį kontinentą jau daugiau nei du dešimtmečius, piešia kitokią istoriją – nuolatinio tirpimo istoriją, su retomis, tarsi gamtos įkvėptomis, ledo prieaugio fazėmis.
Nuo 2002 m. NASA duomenys rodo aiškią tendenciją: Antarktida praranda apie 150 gigatonų ledo kasmet. Tai didžiuliai skaičiai – tiek ledo pakaktų padengti Lietuvą daugiau nei 2 metrų storio sluoksniu. Daugiausia tirpsta Vakarų Antarktidoje ir pusiasalyje, kur šiltesnės srovės ardo ledynų pagrindą iš apačios, pagreitindamos jų slinkimą į jūrą.
Ir vis dėlto šioje istorijoje atsirado netikėtas posūkis: 2021–2023 m. mokslininkai, analizuodami palydovinius duomenis, aptiko teigiamą balansą – apie 100 gigatonų ledo priaugį per metus. Tai buvo pirmas toks aiškus šuolis po dešimtmečius trukusio nuolatinio netekimo.
Kodėl ledas augo?
Rytinėje Antarktidoje per tą laiką gausiai snigo, o vėsios oro masės neleido sniegui greitai ištirpti. Didžiausi ledynai – Totten, Denman ir Vincennes įlankos ledynas – netikėtai iš nuostolingų tapo „pelningi“, bent jau trumpam.
Tai priminė seną tiesą: Antarktida nėra vienalytė. Ji nepaklūsta paprastiems šablonams, o kiekvienas regionas turi savą ritmą. Vakaruose ledas tebetirpsta, o rytuose, bent kurį laiką, kaupiasi.
Kas toliau?
Ar šie keli metai reiškia, kad klimato krizė silpnėja? Ne. Mokslininkai perspėja: trumpalaikis prieaugis – tai klimato variacijos ženklas, o ne posūkis į kitą kryptį. Kad ši anomalija taptų tendencija, prieaugis turėtų tęstis dešimtmečius.
Šiandien turime paradoksą: vienoje pusėje Antarktida vis dar netenka ledo, kitoje – trumpam jį atgauna. Tačiau bendras balansas, vertinant ilgą laikotarpį, išlieka nepalankus. Jūros lygio kilimas nesustojo, o ledynų ateitis priklausys nuo to, kiek žmonija sugebės suvaldyti pasaulinį atšilimą.
Turime suprasti, kad kai ledas kartais priauga, tai nėra pergalingas atokvėpis, o veikiau trapus momentas, kuriame gamta dar kartą parodo savo sudėtingumą – ir mūsų atsakomybę.
