„Aš manau, kad kauniečiai čia taip siūlo daryti, nes jiems tai naudinga, kad Vilnius neturėtų nacionalinio stadiono, arba didelio stadiono, nes „nacionalinis“ yra žodžių žaismas. Šiai dienai daugelis miesto renginių iš Vilniaus yra išvažiavę,| – sakė A. Zuokas interviu portalui kaunieciams.lt.
Kalbino Tomas Čyvas
T. Č. Kodėl taip nutiko su stadionu?
A. Z. Na žinote, matyt niekas neprognozavo „BaltCap“ kaip įmonės tokių problemų su kuriomis jie susidūrė. Ir jeigu tų problemų būtų nebuvę, aš manyčiau „BaltCap“ galėjo tą projektą tęsti ir įgyvendinti. Nes sąlygas meras Remigijus Šimašius ir Valdas Benkunskas, būdamas vicemeru, sudarė jiems idealias.
Nes vien tai kad sutiko savivaldybė jiems mokėti 8 procentus metinių palūkanų 22 metus. Pasiskolinai iš banko už 2-3 procentus ir perskolini miestui už 8 proc. Tai tu uždirbi 22 metus labai didelę maržą vien tik iš pinigų kainos. Dabar pinigų kaina jiems kažkiek pasikeitė, bet vistiek tai yra labai didelė suma.
Toliau kiek mes matome iš pateiktų skaičių, nors savivaldybė tuos duomenis ir V. Benkunskas slepia šiuo metu, pirmoji indeksacija buvo padaryta sutarties pasirašymo metu dar. Tai faktiškai fondas būtų šitą projektą įgyvendinęs nepigiai, bet už tokią kainą kurią patvirtino valdančioji dauguma praeitoje Taryboje.
T. Č. O kai jūs buvote meras, kodėl jūs niekam nesudarėte tokių idealių sąlygų?
A. Z. Šio projekto konstrukcija buvo sudėliota dar mano vadovavimo laikotarpiu. Bet mes jį dėliojome kartu su Finansų ministerija labai aiškiai orientuodamiesi į Europinius pinigus. Mes nenorėjome leisti miestiečių pinigų. Mes nenorėjome leisti pinigų kad maksimaliai atpiginti šio daugiafunkcinio centro atsiradimą Vilniaus miestui. Ir realiai Vilniaus miestui jeigu nebūtų Remigijus Šimašius sugriovęs šito projekto tai būtų kainavę tiktai 4 milijonai eurų. Nes bendra tuometinė vertė 20 000 vietų stadiono su visais kitais objektais minėtais būtų kainavę apie 90 milijonų eurų. Iš jų absoliuti dauguma būtų buvę Europinės lėšos arba valstybinės lėšos.
Miestui tai būtų kainavę apie 4 milijonus eurų. Bet pasikeitus valdžiai natūralu kad prasidėjo pokyčiai iš nesugebėjimo, nežinojimo ar politinių interesų kažkokių tai, šis projektas tapo tokiu koks jis šiandien yra. Bet šiandien situacija yra visai kita, parengti techniniai projektai, išduoti statybų leidimai. Miestas labai aiškiai turėtų žiūrėti kas naudingiausia miestiečiams. Atsiriboti nuo „BaltCap“ problemų.
Be abejonės turėtų būti seniai fiksuotas įdomus klausimas Benkunskui nes jis atsakingas už sutarties priežiūrą. Ar buvo fiksuotas sutarties pažeidimas? Nuo kada? Ir apskritai kai „BaltCap“ pasakė kad jie traukiasi iš sutarties, turėjo būti priimtas sprendimas kad sutartis nebegalioja. Tada tokiu ayveju atsiranda savivaldybės pretenzijos pagal sutartį į „BaltCap“. Garantija plius kitos žalos.
T. Č. Kuri grandis ko nesugaudė? Ar galėjo vienas Stepukonis taip padaryti?
A. Z. Tikrai ne. Praktika rodo, kad dideli pinigai turi labai daug išimčių iš taisyklių. Ko neturi maži pinigai. Tai dėl to taip sako, kad visos priežiūros institucijos labai gerai veikė su mažomis sumomis. Bet didelės sumos turi daug išimčių.
Deja, viskas rodo, kad Benkunskas yra Stepukonio „advokatas“ arba „BaltCap“ „advokatas“.
Aš esu skptiškas dėl daugelio mus kontroliuojančių institucijų efektyvumu. Nes dažniausia sureaguoja ne kaip prevencija, o kai jau faktas įvyksta. Kai papildoma baudžiamoji institucija arba ta kuri padeda prokurorams ar ten STT ar FNTT ieškoti atsakomybių. Bet vėl gi aš sakyčiau „BaltCap“ istorija yra jų istorija.
Klausimas kaip šiandien meras, kuris atsakingas už konkretų projektą, elgiasi. Deja, viskas rodo, kad Benkunskas yra Stepukonio „advokatas“ arba „BaltCap“ „advokatas“. Dabar jisai viešai yra pareiškęs kad mes didinsim, indeksuosim, kas yra labai abejotina pagal sutartį yra tokia galimybė.
Antra, prisiimsime skolinimo kaštus, kuriuos turėjo užtikrinti fondas, dabar prisiims savivaldybė ant savo pečių. Nes tai kaip teoriškai kaip čia pateiktas, viešųjų ryšių prasme, sutaupymas pinigų per mokėjimus. Bet kam kas supranta teisinius dalykus ir finansinius dalykus, kad pinigų vertė yra šiandien yra žymiai didesnė nei po 12-15 metų. Šiandien V. Benkunskas prisiima sau visą atsakomybę tam kad padidintų „BaltCap“ fondo vertę, kurią turės išpirkti šiuo atveju „Hanner“.
Kitaip tariant jis iš vienos pusės kviečia „Hanner“, iš kitos pusės jisai daro visus sprendimus, kad „BaltCap“ vertė didesnė būtų. Nes „Hanner“ reikės nupirkti „BaltCap“ įmonės akcijas.
T. Č. Turbūt Avulis neateina kaip gelbėtojas, jis ateina kaip verslininkas?
A. Z. Visi verslininkai ateina ne kaip Kalėdų Seneliai ir tai yra teisinga. Nes jeigu ateina verslininkas kaip Kalėdų Senelis, tai greičiausiai būtų dar kokia nors istorija. Šiandien meras turi labai aiškiai apsispręsti, ar jis yra Stepukonio ir „BaltCap“ „advokatas“, ar vis dėl to Vilniaus miesto savivaldybės.
T. Č. Išplito peticija, kad nereikia Vilniui statyti stadiono. Paskelbiam, kad nacionalinis stadionas yra Kaune esantis, o patys toje vietoje pastatome gražų parką, nes tai dar labiau atitiks žaliąjį kursą.
A. Z. Aš manau, kad kauniečiai čia taip siūlo daryti, nes jiems tai naudinga, kad Vilnius neturėtų nacionalinio stadiono, arba didelio stadiono, nes „nacionalinis“ yra žodžių žaismas. Šiai dienai daugelis miesto renginių iš Vilniaus yra išvažiavę. O renginiai tai yra – ekonomika (viešbučių apkrovimas, restoranai, kavinės, smulkus ir vidutinis verslas). Šiuo atveju Vilnius, kaip sostinė, negali neturėti reikiamos sporto infrastruktūros, kurią šiai dienai Kaunas turi sukūręs ženkliai geresnę.
T. Č. Oro uostą jisai turėtų turėti išplėtotą netrukus.
A. Z. Šiuo atveju Kaunas turi daug geresnių dalykų, ko netiri sostinė. Norim ar nenorim, bet šiandien didžioji dalis ekonominio aktyvumo stumiasi į Kauną. Plius įvertinant visas tas grėsmes, kurios egzistuoja, įvertinant Vilniaus miesto artumą prie sienos, pasienio su Baltarusija (dabar jau Rusija reikėtų sakyti), tai aišku Vilniaus grėsmes didina, ir patrauklumą tiek investuotojams, tiek turistams. Ir aišku tą reikia matyti. Stadiono tikrai reikia, ne mažiau 18 000 vietų, nes didesnio neišeina padaryti. Tada reiktų keisti projektą.
T. Č. 1988 metais, kuomet jisai buvo projektuojamas buvo 30 000 vietų. O dabar sumažėjo poreikis, ar kas?
A. Z. Tuo metu – sovietmečiu – mažai kas skaičiuodavo. Čia buvo mano iniciatyva 2007 metais perprojektuoti, mažinant stadiono vietų skaičių iki 20 000 vietų. Ir to pilnai užtektų. Aišku tuo metu buvo mintis daryti, kad jisai būtų dengtas stadionas, kad būtų geriausia Baltijos šalyse ir šitame regione sporto, koncertų ir kitų pramogų aikštė. Bet vėl gi čia turi atsakomybę prisiimti ir rinkėjai, kurie balsavo už Šimašių ar Benkunską. Mano vadovavimo laikotarpiu mes parengėme viską projekto įgyvendinimui, užtikrinome finansavimą, kas yra labai svarbu.
T. Č. Po tamstos, Imbraso laikais buvo bandyta vėl statyti.
A. Z. Imbrasas kaip tik turėjo tęsti mano kadencijos laikotarpiu paruoštą projekto korektūrą. Ir gavo 200 milijonų litų finansavimą, kurį aš užtikrinau su Gedimino kirkilo vyriausybe. Bet kad jis atėjęs pradėjo daryti nesąmones, kaip ir atėjęs Šimašius 2015 metais, pradėjo daryti nesąmones ir prarado Eurpines lėšas.
Kada praradome Europines lėšas, tada sakau nereikia tokio sudėtingo konstrukto, kaip dabar yra šita koncesija, galima tada daryti iš valstybės ar savivaldybės pinigų paprasčiausią rangą, T.y. Projektuoti, statyti atskirai futbolo stadioną, atskirai darželį, atskirai daugiafunkcinę sporto salę ir visą kita. Ir skelbti valdymo atskirą konkursą.
Tada būtų jau senai viskas stovėję. Šiuo atveju Vilniaus miestui nepasisekė. Ateina merai, kurie gyvenime nėra nieko patys padarę, nuveikę, visada dirbo tiktai teoriniame lygmenyje arba politiniame lygmenyje. Tai suprantama, kad už tas jų pamokas vilniečiai permoka.
T. Č. Tai bus tas stadionas 2026 metais kaip pasakyta, ar nebus?
A. Z. Aš neabejočiau, kad ponas Avulis ir jo kompanija galėtų pastatyti šitą projektą. Jis yra statytojas, profesionalus projektų vykdytojas, jis turi ir realius finansus tai padaryti. Jis nera kaip „BaltCap“ kurie tiri tik kitų pinigus. Tai jis tikrai galėtų tą padaryti. Tačiau mes gyevename teisinėje valstybėje, ir čia nėra taip, kad va sugalvojo meras, ir viskas įvyko.
Aš manau, kad šiuo atveju ponas Avulis yra suklaidintas mero ir mero pažadų, jis nėra daręs analizės tiek teisinės, tiek kitų dalykų. Irlabai abejoju, kad va toks pasikeitimas galimas atsižvelgiant į esamą koncesijos sutartį, kuri de fakto jau nebeegzistuoja.
T. Č. Va čia ir klausimas, ar sutartis dar galioja, ar ne?
A. Z. Avuliui turi atsakyti į šitą klausimą savivaldybė, Taryba. Matysime vasario 28 dieną. Ir aišku Viešųjų pirkimų tarnyba, ir be abejonės kitos institucijos, kurios turi atlikti kontrolę. Nes negalime kurti precedentų dėl to kad kažkas apsivogė kazino, o kažkas dabar sugalvojo nežiūrėti į teisinę sutartį, ekonominę logiką, bando projektą įgyvendinti vien tik todėl, kad na politiškai įsiamžintum nukirpdamas juostelę. Ir tai nebūtų įmanoma ir tai turi turėti realią kainą.
T. Č. Kai atsitinka kažkoks skandalas, atsiranda proginių legislatyvinių iniciatyvų. Seime atsirado žmonių, kurie nori riboti lošimų reklamas, ar jas visai uždrausti. Lygtai dėl to nepastatytas stadionas, arba dėl to kad kažkaip tai reklamos paveikė Stepukonį ir visus kitus, ir jisai dėl to praėjo teoriškai egzistuojančius filtrus ir t. t. Kaip jūs žiūrite į tokia progines iniciatyvas? Ir ką jos duoda greituoju būdu?
A. Z. Jo, čia mūsų Seimo problema, teisėkūros bendroji problema. Lietuvos Seimas garsėja kaip daugiausiai teisės aktų priimantis Europos Sąjungoje, vienas iš daugiausiai darantis pakeitimų ir greičiausiai tai darantis. Tai rodo, kad jokios analizės ar diskusijos dažnai nėra. Lietuvos Seimas pirmauja Europos Sąjungoje pagal sprendimų priėmimą skubos tvarka. Ką reiškia skubos tvarka?
Tai reiškia, kad nėra diskusijos, analizės, yra tiktai politinė valia, ar tai viešųjų ryšių spaudimas. Tai aš taip pat ir įvertinčiau. Pavyzdžiui, siekis uždrausti dabar lošimų reklamą, tai reikia įvertinti pasekmes, kaip tai paveiks mūsų sporto komandas, kaip tai paveiks mūsų žiniasklaidą, nes tai yra didžiulis reklamos davėjas. Ar tai iš tikrųjų padės kažkam tai nelošti, kas kaip sakykime turi vienokią ar kitokią priklausomybę. Nes nusikaltėliams įstatymai negalioja. Jei jie daro nusižengimą, tai jie jį ir padaro. Kokius nori tiktai įstatymus priimkime, nusikaltėliai nedaro nusikaltimų „pagal įstatymą“.
Iš kitos pusės, visi tie griežtinimai, visos tos iniciatyvos padaro normaliai gyvenantiems žmonėms gyvenimą nebeįmanomą, arba visi turi balansuoti ant tos tam tikros ribos. Manau, kad tokios iniciatyvos yra nepateisinamos. O poveikis žiniasklaidai, mūsų sporto komandoms, klubams tai būtų nežmoniškai didelis.
Seimūnai turi prikūrę krūvą įstatymų, krūvą apribojimų, krūvą kontroliuojančių institucijų. O koks jų efektyvumas? Ir ar jie atlieka tą funkciją, už kurią šiuo metu mokesčių mokėtojas juos išlaiko? Jeigu palygintume Estijos kontroliuojančias institucijas su Lietuvos, jos darbuotojų skaičiumi n kartų didesnės. Bet mes turime tikrai ne mažiau, o gal net ir daugiau probleminių atvejų, negu toje Estijoje. Klausimas yra efektyvumo, o ne draudimo.
