Andrius Kubilius – Europos Sąjungos komisaras gynybai ir kosmosui – sako žinąs, kad Europą reikia ginti – ir netgi mano žinąs kaip. Tačiau kuo daugiau kalbama apie „kaip“, tuo aiškiau matyti, kad būtent čia prasideda ne atsakymai, o paieškos.
Cituojant jį patį, „Kaip yra pastebėjusi Ursula von der Leyen, Europa nebegali būti pasaulio, kuris jau praėjo, sergėtoja.”
Tai skamba kaip aiški kryptis – bet kartu ir kaip pripažinimas, kad senosios priemonės nebetinka, o naujos dar nėra iki galo suformuluotos. Todėl raginimai „stiprinti Europą“ vis dažniau primena ne veiksmų planą, o būtinybę jį pagaliau turėti.
Siūlymas į saugumo ir gynybos politiką pažvelgti „aiškiai ir kritiškai“ skamba teisingai. Tačiau kol kas tai labiau primena kvietimą pradėti rimtą pokalbį, o ne jo rezultatą. Europa, panašu, jau sutaria dėl grėsmių – bet dar tik mokosi sutarti dėl atsakymų.
Pilna A. Kubiliaus kalba:
orėčiau pridurti: to paties „aiškaus ir kritiško žvilgsnio“ mums reikia ne tik į savo užsienio politiką, bet ir į visą savo saugumo bei gynybos politiką.
Ir visiškai sutinku su Komisijos Prezidente, kai ji ragina mus giliai apmąstyti:
„Mums skubiai reikia apmąstyti, ar mūsų doktrina, mūsų institucijos ir mūsų sprendimų priėmimas, sukurti pokario stabilumo ir daugiašališkumo pasaulyje, spėja paskui mus supančius pokyčius. Ar sistema, kurią sukūrėme – su visais jos gerais ketinimais siekti konsensuso ir kompromiso – labiau padeda ar trukdo mūsų, kaip geopolitinio veikėjo, patikimumui.“
Tas pats taikoma ne tik mūsų užsienio politikai, bet ir gynybos politikai.
Turime sau užduoti atvirą klausimą: „ar mūsų doktrina, mūsų institucijos ir mūsų sprendimų priėmimas“ ginant Europą „spėjo paskui mus supančius pokyčius“ ir „ar labiau padeda, ar trukdo mūsų, kaip geopolitinio veikėjo, patikimumui?“
Komisijos Prezidentė aiškiai nurodo kryptį: „mes pradėjome visos kartos projektą: Europos nepriklausomybę“.
Nepriklausomybę taip pat ir gynybos srityje. Norėdami būti saugūs, turime būti nepriklausomi ir stiprūs:
„Norėdama siekti taikos šiandieniniame pasaulyje, Europa turi sugebėti demonstruoti galią – atgrasyti, priešintis ir didinti savo įtaką. Paprasčiau tariant, turime investuoti į priemones, skirtas mūsų teritorijai, ekonomikai, demokratijai ir gyvenimo būdui apsaugoti./…/. Iš tiesų, saugumas turi tapti principu, kuriuo remiasi mūsų veiksmai. Tai turi būti pamatinis mūsų mąstymo būdas visur – nuo gynybos iki duomenų, nuo pramonės iki infrastruktūros, nuo technologijų iki prekybos.“
Taigi, turime gana aiškią viziją, kokią Europos saugumo ir gynybos nepriklausomybę turime sukurti.
Ir žinome, kad mūsų užsienio politikos, saugumo ir gynybos politikos doktrinos, mūsų institucijos ir sprendimų priėmimas nebėra tinkami „naujajai pasaulio tvarkai“.
Prieš mąstydami apie tai, ką ir kaip reikia keisti mūsų gynybos doktrinose, institucijose ir sprendimų priėmime, prisiminkime šiandienos iššūkius:
Pirma, mūsų transatlantiniai partneriai kreipia jėgas link Indijos-Ramiojo vandenyno regiono;
Jie prašo europiečių prisiimti atsakomybę už konvencinę gynybą ir taiką Europoje. Neturime jokių racionalių priežasčių nesutikti su tokiu prašymu.
Antra, – turime būti pasirengę būti nepriklausomi ir sugebėti būti stiprūs ginant Europą.
Trečia, – kurdami savo nepriklausomybę ir Europos stiprybę, turime suprasti, kad Rusijos kare su Ukraina kol kas taikos horizonte nematyti bei tai, kad yra reali galimybė, jog susidursime su Rusijos agresija prieš mus.
Turime prisiminti:
- Rusija savo kariuomenei išleidžia 85 % visos ES gynybos išlaidų, skaičiuojant pagal perkamosios galios paritetą (PPP);
- Rusija yra pasirengusi 2026 m. panaudoti nuo 7 iki 9 milijonų dronų;
- Karas Irane gali mus paveikti ne tik didėjančiomis energijos kainomis, bet ir balistinių raketų, kurių nuotolis siekia iki 3000 kilometrų, atakomis;
- Be to, trūks priešraketinių ginklų tiekimo Ukrainai, Persijos įlankos šalims ir Europai.
- NATO generalinis sekretorius Markas Rutė (Mark Rutte) sako, kad Europa turi padidinti savo oro gynybos pajėgumus 400 %.
Siekiant struktūriškiau pažvelgti į visus šiuos klausimus, susijusius su iššūkiu, kaip padaryti Europą nepriklausomą ir stipresnę gynybos srityje, aš aptarsiu tris klausimų grupes: instituciniai klausimai, „ukrainietiški“ klausimai, ir baigsiu pramoniniais iššūkiais.
Pirmasis institucinis klausimas: kas yra mūsų stiprybė – vienybė ar susiskaldymas?
Pagal ES sutartis už gynybą yra atsakingos valstybės narės. Būtent todėl turime 27 nacionalines gynybos politikas, 27 nacionalinius gynybos biudžetus ir 27 nacionalines kariuomenes.
Žozepas Borelis (Josep Borrel) buvo pirmasis, kuris mūsų nacionalines kariuomenes pavadino „bonsai“ kariuomenėmis. Dėl to turime ir 27 nacionalines gynybos pramones, bet neturime bendros gynybos rinkos. Pasak Mario Dragio (Mario Draghi), tai yra pagrindinė Europos gynybos pramonės silpnumo priežastis ir didžiausia kliūtis jos pasaulinei lyderystei bei gebėjimui plėstis.
Ginant Europą, kolektyvinę gynybą įgyvendina NATO, o ES čia nedalyvauja.
Pakartosiu Komisijos Prezidentės raginimą apmąstyti:
Ar tokia Europos gynybos doktrina, Europos institucijos ir Europos sprendimų priėmimas, kurie egzistuoja kaip mūsų istorinis palikimas, – ar jie tinka šiandienos pasauliui?
Suformuluosiu tai kitaip, labai paprastu klausimu: ar Jungtinės Valstijos būtų kariniu požiūriu stipresnės, jei turėtų 50 kariuomenių valstijų lygmeniu, 50 suverenių valstijų lygmens gynybos politikų ir 50 gynybos biudžetų?
Atsakymas yra akivaizdus. Toks susiskaldymas nepadarytų Jungtinių Valstijų stipresnių. Tad kodėl manome, kad Europos susiskaldymas į 27 gynybos politikas ir 27 nacionalines armijas padarys mus pakankamai stiprius?
Europos Sąjungos sutarties 42 straipsnio 2 dalis reikalauja iš valstybių narių: „laipsniško bendros Sąjungos gynybos politikos kūrimo“, kas „sudarys sąlygas pereiti prie bendros gynybos“.
Taigi, valstybių narių sutartinė pareiga yra siekti „bendros gynybos“.
Konkrečiai tai reiškia: turime siekti kitokios gynybos doktrinos, kitokių institucijų, kitokio sprendimų priėmimo, nei turime šiandien.
Jei to nepadarysime dabar, prieš galimą Rusijos agresiją, kada tai padarysime? Tik tada, kai agresija mus ištiks, o gal tik po to? Arba niekada?
Kodėl mes neklausome, ko nori žmonės?
Pagal praėjusiais metais atliktą visuomenės nuomonės apklausą, apie 70 % Ispanijos, Belgijos ir Vokietijos piliečių norėtų, kad jų šalies gynyba būtų užtikrinta bendra Europos gynyba, įskaitant ir Europos kariuomenę. Tai žymiai daugiau, nei šalies gynybą norinčių patikėti nacionalinėms kariuomenėms (10 %) ar NATO (12 %) pajėgoms.
Stiprindami ir didindami Europos gynybos nepriklausomybę, sustiprinsime NATO europinį ramstį – kuris šiuo metu praranda Europos piliečių pasitikėjimą. Ir sustiprinsime NATO.
Europos lyderiai – Ursula von der Leyen, Frydrichas Mercas (Friedrich Merz), Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron), Kyras Starmeris (Keir Starmer) – visi jie per Miuncheno konferenciją kalbėjo apie NATO europinį ramstį.
Kancleris Frydrichas Mercas buvo dar konkretesnis:
„Pagal Europos Sąjungos sutarties 42 straipsnį mes įsipareigojame padėti ir remti vieni kitus ginkluotos agresijos Europoje atveju. Dabar turime aiškiai išdėstyti, kaip tai organizuosime Europos lygmeniu – ne kaip NATO pakaitalą, o kaip stiprų, savarankišką Aljanso ramstį.“
NATO europeizacija Europos žemyne taip pat pareikalaus mažesnės priklausomybės nuo Amerikos išteklių. Būtent todėl mums reikia Europos strateginių įgalintojų, kurios pakeistų amerikietiškąsias ir Europos greitojo reagavimo pajėgų (arba Europos kariuomenės), kurios pakeistų 100 000 karių dydžio Amerikos „greitojo reagavimo“ pajėgas Europoje.
Ir galiausiai: jei gynybos politika Europoje išliks suskaidyta, mūsų gynybos pramonė Europoje taip pat išliks suskaidyta ir taps dar labiau suskaidyta didėjant nacionalinėms gynybos išlaidoms.
Jei tęsime tą pačią institucinę gynybos politiką, tai ir toliau tęsime:
- pramonės dubliavimąsi,
- fragmentaciją,
- standartizacijos trūkumą
- ir suderinimo trūkumą.
Taip pat – ir toliau turėsime labai mažai galimybių kurti visos Europos gynybos projektus, kuriems reikia vienybės ir politinės valios įveikti fragmentaciją. Ir galiausiai nesugebėsime pasiekti savo nepriklausomybės gynyboje ir gynybinio pasirengimo.
Keletas „ukrainietiškų“ temų
Ukraina gina mus daugiau nei ketverius baisaus karo metus.
ES ir valstybės narės yra didžiausios Ukrainos gynybos rėmėjos. Bet visada turime atsakyti į klausimą: ar darome pakankamai, kad paremtume Ukrainą?
Dabar ruošiame 60 mlrd. eurų, dalį Ukrainos paramos paskolos, skirti Ukrainos gynybai.
Tik Ukrainos stiprybė yra kelias į teisingą taiką. Tokia taika ateis tik jei Ukraina įgaus karinį pranašumą prieš Rusiją.
Norvegijos analitinio centro CORISK studija rodo, kad per maža Europos parama ir to nulemta Rusijos pergalė kainuotų Europai dvigubai daugiau nei Europos parama, pakankama, kad Ukraina pradėtų nugalėti ir pasiektų teisingą taiką.
Investicijos į gynybą visada yra brangios, bet neinvestavimas visada kainuos daug daugiau.
Štai kodėl mums tiesiog ekonomiškai naudinga investuoti į Ukrainos ir Europos gynybos stiprinimą. Mūsų gynybai mums reikia Ukrainos. Jei Rusija mus užpuls, ES valstybės narės susidurs su mūšiuose užgrūdinta Rusijos kariuomene, daug stipresne nei 2022 m., galinčia panaudoti beveik 10 milijonų dronų.
Nė viena NATO valstybė narė Europoje neturi tokios mūšiuose įgytos patirties – tik Ukrainos karinės pajėgos.
Bet ar mes ruošiamės integruoti karo lauke patirties įgijusius Ukrainos karinius pajėgumus su savo gynybos pajėgumais, su ES pajėgumais?
Kaip mes tai padarysime?
Ukrainos prašoma padėti Persijos įlankos šalims kovoti su „Shahed“ dronais. Saudo Arabija prašo Ukrainos padėti gaminti milijonus dronų-perėmėjų.
Persijos įlankos šalys, JAV ir Izraelis pripažįsta Ukrainos karinės patirties ir jų gynybos pramonės išskirtinumą, o kokia yra mūsų strategija? Ar esame pasirengę integruoti Ukrainos gynybos pramonės pajėgumus į Europos gynybos pramonę? Ar suprantame, kad tokia integracija yra gyvybiškai svarbus Europos interesas, siekiant nepriklausomos ir stiprios Europos gynybos? Kaip galime pasiekti šią integraciją artimiausiu metu? Ar galime tai padaryti imdamiesi iniciatyvos kurti Europos Gynybos Sąjungą – užduoties, apibrėžtos šios Komisijos darbotvarkėje?
Vokietijos kancleris Mercas neseniai taip pat ragino tai padaryti, kai jis pakvietė „Europos Sąjungą transformuotis į visavertę Europos gynybos sąjungą, ragindamas Europą prisiimti didesnę atsakomybę už savo saugumą besikeičiančių pasaulinių iššūkių akivaizdoje“.
Ar esame pasirengę įtraukti Ukrainą į Europos gynybos sąjungos architektūrą? Kartu su Jungtine Karalyste ir Norvegija? Be abejo, tai mus sustiprintų!
Ir tai būtų teisingas pirmas žingsnis Ukrainai siekiant visavertės narystės ES artimiausiu metu.
O dabar – apie pramonę
Pramonės susiskaldymas, kaip jau minėjau anksčiau, yra mūsų istorinės patirties, susijusios su gynybos politikos susiskaidymu, palikimas. Štai kodėl tai nėra taip lengva įveikti.
Dar turime Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 346 straipsnį, kuris valstybėms leidžia gynybos reikaluose dėl argumentų susijusių su šalies saugumu netaikyti bendrosios rinkos taisyklių. Šiuo metu šis straipsnis taikomas per dažnai ir per plačiai, taip užkertant kelią tikram Europos bendradarbiavimui!
Štai kodėl ES taisyklės gynybos rinkoje taikomos nevienodai. Ir pačios savaime taisyklės yra per sudėtingos ir veikia lėtai. Tai trukdo tarpvalstybiniam bendradarbiavimui.
Pasekmė – gynybos pramonė susiduria su nacionalinėmis kliūtimis ir nacionaliniu protekcionizmu, skirtingomis nacionalinėmis licencijomis ir skirtingais reikalavimais.
Todėl, plėtodami savo gynybos pajėgumus ir dėl to įsigydami naujų ginklų bei naudodami naujas lėšas gynybai, taip pat turime daryti viską, ką galime, kad įveiktume savo gynybos rinkos susiskaldymą.
Tokiu būdu galime sustiprinti savo gynybos pramonę ir sudaryti jai sąlygas didinti gamybą. Ir tai yra dar viena priežastis, kodėl mums taip pat reikia sukurti bendrą gynybos rinką.
Mane vis labiau neramina tai, kad gamybos apimtys didėja per lėtai. Finansų gynybai daugėja, paklausa didėja, bet gamybos apimčių didėjimas atsilieka.
Pasekmė – kainos kyla, pristatymo laikas ilgėja
Gamybos apimties didinimo taip pat turime pasimokyti iš Ukrainos. Nuo 2022 iki 2026 m. Ukrainos gynybos pramonės gamyba išaugo 50 kartų – nuo 1 milijardo eurų bendros produkcijos 2022 m. iki 50 milijardų eurų 2025 m. Tuo pačiu metu ukrainiečiams pavyko sukurti inovatyviausią gynybos pramonę pasaulyje.
Turime didinti gamybą savo ir Ukrainos gynybos poreikiams, ir turime tai padaryti dabar.
Štai kodėl pradėjau „Raketų turą“. Nes oro gynybos raketos, antibalistinės raketos, dabar yra didžiausias deficitas. Skaičiai aiškūs – 2025 m. Ukraina susidūrė su 2000 Rusijos raketų atakų. 900 iš jų – balistinės. Norint jas sunaikinti, Ukrainai reikia apie 2000 antibalistinių raketų per metus, daugiausia – „Patriot“ raketų. „The New York Times“ pranešė, kad vos per pirmąsias penkias karo veiksmų su Iranu dienas JAV ir jos sąjungininkės panaudojo daugiau nei 800 antibalistinių „Patriot“ raketų. Vieši šaltiniai teigia, kad bendra „Patriot“ raketų gamyba siekia 750 per metus. Štai kodėl mums reikia nepriklausomos raketų gamybos Europoje.
Inovatyvūs ukrainiečiai planuoja sukurti savo antibalistinės gynybos sistemą, galbūt kartu su Europos partneriais. Mes ties tuo dirbame.
Norėdami sukurti Europos oro gynybos sistemą su stipriu antibalistiniu komponentu, pirmiausia turime išmokti įveikti susiskaldymą ir sėkmingai plėtoti Europos gynybos srities bendro intereso projektus.
Iki šiol tokios sėkmės beveik nebuvo – vyravo susiskaldymas. Jau prieš 10 metų buvęs Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris (Jean Claude Juncker) kalbėjo apie tas pačias problemas.
Dabar daug darome, kad pakeistume šį palikimą.
Kuriame naujas priemones, kurios padėtų valstybėms narėms išmokti kartu gintis vykdant bendrus ginklų sistemų pirkimus arba kuriant tokias sistemas. Ir būtent šią dieną, kovo 16 d., valstybės narės turi pranešti mums apie savo susidomėjimą plėtoti Europos gynybos srities bendro intereso projektus (EDPCI), kuriuos patvirtins Taryba ir rems ES lėšos. Ukraina taip pat galės dalyvauti.
Štai taip žingsnis po žingsnio mokomės būti vieningesni.
Galiausiai – dėl sprendimų priėmimo
Turime ambicingai žiūrėti į savo gynybą: defragmentacijos, masto, greičio reikaluose.
Tačiau jei norime, kad pramonė veiktų greitai, reikia, kad ir politika veiktų greitai. Negalime be galo diskutuoti ir derėtis beveik metus, pavyzdžiui, dėl gynybos supaprastinimo paketo ar kitų gynybos pasiūlymų. Negalime sau leisti silpninti tų pasiūlymų. Jei esame ambicingi gynybos srityje, turime taip pat parodyti ambicingą greitį ir mastą savo politiniuose sprendimuose.
Ne tik Komisijoje, bet ir Taryboje, ir Europos Parlamente.
Ukrainiečiai mums rodo pramoninių ambicijų, greičio ir masto pavyzdį. Ir politinių sprendimų greičio. Nes jie kariauja.
Mes taip pat negyvename taikoje. Tačiau ir toliau sprendimus priiminėdami lėtai, kaip priimta taikos metu, mes tarsi svajojame, kad taika Europoje yra amžina.
Turime radikaliai pakeisti tokį požiūrį. Turime pabusti iš šios svajonės, kad išvengtume karo košmaro.
Štai kodėl turime suprasti, kad mūsų gynybos doktrinos, institucijos ir sprendimų priėmimas nebeatitinka sudėtingos šiandienos realybės. Ir turime keistis, jei tikrai norime būti nepriklausomi ir stiprūs.
Pastaruosius 10 metų kartojome tuos pačius argumentus ir tuos pačius receptus, ką daryti su savo gynyba, su doktrinomis, institucijomis ir sprendimų priėmimu.
Bet nieko neįvyko. Kodėl?
Iš dalies man asmeniškai atsakymas aiškus: nėra veiksmingos platformos, sutelkiančios vieningą politinę lyderystę, tam kad būtų galima giliai diskutuoti ir priimti strateginius sprendimus dėl Europos gynybos reformų.
Strateginiai pokyčiai mūsų gynyboje pirmiausia yra valstybių narių užduotis. Tačiau kartais vien tik postūmio „iš apačios į viršų“ tokiems pokyčiams nepakanka. Didelėms reformoms reikalingas stiprus kolektyvinis vadovavimas „iš viršaus į apačią“.
Štai kodėl pastarosiomis savaitėmis ir mėnesiais kartoju: jei dabar tikrai norime liautis kartoję praeities klaidas, jei tikrai norime pasiekti geresnių rezultatų, pirmiausia turime sukurti tokią kolektyvinio vadovavimo „iš viršaus į apačią“ platformą – Europos saugumo tarybą!”
