Trumpas paskelbė prekybos karą pasauliui … ir pingvinams. Dėl pingvinų galime būti ramūs – jis jų tikrai neįveiks.
Va dėl mūsų, formaliai esančių jo sąjungininkais, toks tikras nebūčiau, bet aišku, kad nuostolių tikrai patirs abi pusės. Tačiau didžiausia prekybos karo kaina – eižėjantys NATO sąjunginiai ryšiai.
Santykiai su sąjungininkais nėra grindžiami įžūliu melu. Tuo tarpu Trumpo propaganda JAV prekybos deficito su kitomis šalimis procentą melagingai pateikia kaip tariamą tų šalių JAV prekėms taikomą muitų dydį. Tada meluojama kvadratu kaip kone kilniadvasišką žingsnį parodant dvigubai mažesnį JAV taikomų atitinkamai šaliai dvigubai mažesnį už šį procentą muito dydį.
Štai JAV prekybos su ES 38 proc. deficitas paverčiamas tariamai ES taikomu 39 proc. muitų tarifu JAV prekėms, o tai virsta 20 proc. JAV muitų tarifu ES prekėms.
Niekada negalvojau, jog kada nors taps aktualus Šiaurės Atlanto Sutarties 2 straipsnis, kurį JAV akivaizdžiai šiurkščiai pažeidžia: “Šalys prisidės prie tolesnio taikių ir draugiškų tarptautinių santykių plėtojimo stiprindamos savo laisvas institucijas, siekdamos geresnio principų, kuriais grindžiamos tos institucijos, supratimo bei plėtodamos stabilumo ir gerovės sąlygas.
Jos stengsis pašalinti prieštaravimus savo tarptautinėje ekonominėje politikoje bei skatins bet kurių iš jų arba jų visų ekonominį bendradarbiavimą.” Atkreipiu dėmesį – NATO valstybės privalo šalinti tarpusavio prieštaravimus tarptautinėje ekonominėje politikoje, o ne juos gilinti, taip pat skatinti, o ne naikinti tarpusavio ekonominį bendradarbiavimą.
Prieš 76 metus, 1949 m. balandžio 4 d., pasirašydami Šiaurės Atlanto Sutartį, jos signatarai buvo nepalyginamai išmintingesni. Jie suvokė, kad veiksmingos bendros gynybos pagrindu esantis sąjungininkių solidarumas yra gerokai platesnė kategorija nei vien glaudus karinis bendradarbiavimas.
