Kauno rajone, netoli Vilkijos, įsikūrusi Sadauskų sodyba išsiskiria kulinariniu ir etnografiniu paveldu: čia vyksta įvairios edukacijos, naktiniai žygiai, o šeimininkės svečius vaišina tremtyje šeimos prasimanytais valgiais ir aplink augančių putinų sirupu.
Kaimo turizmo sodybą įkūrusi šeima sako, kad, norint kurti verslą, reikia atiduoti visą save. Šeimininkės vis dėlto tikina pasigendančios pozityvesnio valstybės požiūrio į verslininkus.
Tremtinių šeima
Viena iš Sadauskų sodybos savininkių Monika Pocė LRT.lt pasakoja, kad šeimos verslas turi ilgą praeitį – kaimo turizmo sodyba įkurta jos prosenelių žemėse.
„Šiose žemėse gyveno mamos močiutė. Mano mamos mama su tėčiu buvo ištremti į Sibirą. Jie ten išbuvo apie dešimt metų. Senelis nėjo tarnauti, pabėgo, buvo partizanas, slapstėsi aplink šią sodybą esančiuose miškuose, tačiau galiausiai jį paskundė ir išvežė, o močiutė išlėkė paskui. Žinau, kad senelį ištrėmė be teisės grįžti į tėvynę – 25-eriems metams”, – savo šeimos istorija su LRT.lt dalijasi M. Pocė.
Laimutė Sadauskienė, M. Pocės mama, sako, kad ryžto būti ištremtai kartu su vyru jos mamai suteikė didelė meilė.
„Kol Stalinas buvo gyvas, jie buvo uždaryti lageriuose. Kai jis mirė, juos visus reabilitavo, bet jie vis tiek negalėjo grįžti, todėl dar liko ten gyventi. Kai tėtis išėjo iš kalėjimo, gimiau aš ir sesė“, – pasakoja L. Sadauskienė.
L. Sadauskienė su tėvais grįžo į gimtinę, kai jai buvo ketveri. Jie grįžo ten, kur šiuo metu ir įkurta Sadauskų šeimos sodyba. Iš Sibiro ištrūkę L. Sadauskienės tėvai po daugelio metų šią sodybą perdavė savo dukrai ir jos vyrui.
„Mano tėvai Kulautuvoje ir Vilkijoje turėjo kepyklas, kur dirbdavo. Pamatę, kad jie darbštūs, seneliai pasiūlė jiems persikelti į kaimą, o tėvai ir sutiko“, – sako M. Pocė.
L. Sadauskienė pasakoja, kad buvo momentų, kai dėl didelio darbo krūvio gyvenimą kaime norėjo mesti, tačiau, verslui įsivažiavus, viskas grįžo į savas vėžes. Kaimo turizmu šeima teigia užsiimanti daugiau nei 20 metų.
Pradėjo nuo mažos pirtelės
Iš pradžių šeima pasistatė pirtį, vis daugiau žmonių ėmė ją nuomotis, todėl galiausiai kilo idėja pradėti kaimo turizmo verslą.
„Pradėjome nuo mažos pirtelės, kurioje tilpo apie 15 žmonių, vėliau pamatėme, kad žmonės nori daugiau. Tėvai nusprendė parduoti kepyklas ir pradėjo statyti šią sodybą. Taip plėtėmės ir plečiamės iki dabar“, – teigia M. Pocė.
M. Pocė – vienintelė iš keturių vaikų buvo pasiryžusi prisidėti prie šeimos verslo. Šiuo metu Sadauskų sodyba rūpinasi M. Pocė su vyru ir moters tėvai – Sadauskai.
„Aš jauniausias vaikas šeimoje. Mes esame keturi vaikai: du broliai ir dvi sesės. Aš, sukūrusi šeimą, čia pasilikau ir kartu su tėvais tęsiame verslą. […] Kiekvienas esame atsakingas už tam tikrą dalyką: mama – už maistą, visas gėrybes rūsyje, ką turime, vyrai atsakingi už aplinką, naujus statinius, o mano darbas – bendravimas, klientai“, – pasakoja M. Pocė.
Atsiremia į tradicijas
Puoselėjamos šeimos tradicijos, kaip sako M. Pocė, atsispindi ir šeimos versle. „Pavyzdžiui, kad ir darželyje augančios gėlės yra tokios pačios, kokias augino mamos močiutė. Viskas išeina savaime, iš tų šaknų, ir taip susidėlioja“, – kalba moteris.
„Nieko nekeitėme, tiesiog tęsiame tai, kas buvo: tos pačios tradicijos, tas pats maistas, išlaikome esamą pagrindą“, – priduria L. Sadauskienė.
Vienas iš ryškiausių Sadauskų sodybos simbolių – aplink augantys putinai, pasižymintys gydomosiomis savybėmis.
„Vaikystėje, kai sirgdavome, mama mus visada gydydavo putinais. Tuos putinus ji atsinešė iš vaikystės. Mama žinojo, kad pas jos močiutę, prie upelio, buvo didžiulis putinų krūmas, ji eidavo ten ir juos skindavo, todėl mintis auginti putinus atėjo iš mamos šeimos.
Galiausiai pagalvojome, kodėl jų daugiau neauginti? Šis augalas išties pamirštas, net nelabai žinomas. Jis gana senas, skirtas ir nuo kosulio, ir nuo gumbelio, ir nuo daugelio kitų dalykų“, – sako M. Pocė.
Kaip teigia M. Pocė, putinų derlius nuimamas po pirmųjų šalnų. Nuskinti putinai šaldomi, atitirpinami, iš jų spaudžiamos sultys ir gaminamas putinų sirupas, juo šeima vaišina svečius.
Tremtinių pėdsakais
Gimusi tremtinių šeimoje Sibire, L. Sadauskienė pasakoja, kad nuo tėvynės atplėšti lietuviai stengėsi suktis kaip įmanydami, todėl ir jų ruošiami valgiai buvo originalūs. Kai kuriuos sodybos šeimininkė ir dabar tiekia savo svečiams, pavyzdžiui, marinuotus kiaušinius, sūdytus meškinius česnakus, kitaip vadinamus „čeremša“, ar „cukorių“ (bandeles), kurios kepamos iš miltų, vandens ir cukraus.
Dalis šių gaminių laikomi sodyboje esančiame etnografiniame rūsyje. Kaip pasakoja M. Pocė, jos prosenelė, gyvenusi dabartinėse Sadauskų žemėse, turėjo panašų rūsį, todėl ir šeima tarsi nusprendė jį atkurti.
Šeima taip pat rūko mėsą, sūdo lašinius, ruošia namines dešras, o šiemet pradėjo gaminti ir prieskonius iš kanapių lapų, garšvos, „čeremšos“ ir dilgėlių. Per įvairias šventes neapsieinama ir be tradicinių lietuvių patiekalų, teigia L. Sadauskienė. „Kaipgi vestuvės be baltos mišrainės – ji privalo būti“, – pabrėžia šeimininkė.
Karantinas privertė atrasti naują nišą
Apgyvendinimo kainos sodyboje labai įvairios, sako M. Pocė. Kaina vienam asmeniui stovykloje – 20–25 eurai, už juos – nakvynė, pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Vestuvių kaina žmogui siekia apie 70 eurų. Sodyboje nemokamai galima naudotis sporto aikštele, teniso kortais ir smėlio tinkliniu.
Anot M. Pocės, daugiausia šeimos sodyboje vyksta įvairios šventės. Kadangi per karantiną susibūrimų buvo vengiama, šeimininkės teigia atradusios naują nišą. „Pasibūti per karantiną atvažiuodavo šeimos“, – sako M. Pocė. Tačiau šeima atvira – per karantiną verslas vis dėlto nukentėjo.
„Kadangi pas mus daugiausia šventės ir didesni renginiai, stovyklos, įmonių vakarėliai, tai ir nukentėjome, kad visa tai atšaukė, tačiau po truputį įsivažiuojame. Štai, pavyzdžiui, žmonės užsisakė po dviejų mėnesių daryti vestuves“, – stebisi M. Pocė.
Sodyboje yra pirtis, dar kitaip šeimininkų vadinama Žolių nameliu.
„Antrame namelio aukšte yra miegamieji. Kiekviename kambaryje iškabintos skirtingos gėlės: mėtos, levandos, saulutės, o apačioje yra salė ir pirtelė. Ten gali apsistoti apie dešimt žmonių, dažniausiai jį renkasi šeimos“, – kalba M. Pocė.
Edukacijos ir naktiniai žygiai
Už papildomą kainą sodyboje organizuojami naktiniai žygiai, vykstantys teritoriją supančiuose miškuose.
„Rengiame naktinius žygius, nes mūsų teritorija tikrai labai graži: piliakalnis, Nemunas. Per mišką beveik 20 km žygis gali vykti ir dieną, bet įspūdingiau, kai viskas daroma vakarais“, – sako M. Pocė.
Sodyboje vyksta ir įvairios edukacijos: prieš Kalėdas kepami kūčiukai, prieš Velykas dažomi kiaušiniai. Tokie užsiėmimai įtraukia ir moksleivius, ir jų tėvus, teigia pašnekovės.
„Salėje viskas būna balta: sustumiame stalus, maišome ir kočiojame tešlą“, – sako L. Sadauskienė
„Prieš Velykas einame su vaikais pas vištas, renkame kiaušinius, sukame į svogūnų lukštus, marginame vašku“, – priduria M. Pocė.
Dažniausi Sadauskų sodybos lankytojai yra lietuviai, tačiau apsilanko ir norinčių pažinti lietuvišką kaimą užsieniečių, teigia pašnekovės.
„Kadangi mūsų nameliai yra ir „Booking“, iš ten būna nemažai užsieniečių: vokiečių, prancūzų. Keleri metai atvažiuoja ir nuolatiniai medžiotojai prancūzai“, – pasakoja su tėvais šeimos verslą turinti M. Pocė.
Skatina socialiai atsakingą verslą
Apie 16 metų Sadauskų sodyba priklauso Kaimo turizmo asociacijai. Sodybos šeimininkai savo verslą pristato kaip socialiai atsakingą.
„Mes daug ką auginame patys, stengiamės kuo mažiau produktų pirkti didžiuosiuose prekybos centruose, remiame vietos ūkininkus – mums tai leidžia daryti ir higiena. Mes galime imti varškę ar pieną iš savo kaimynės, kuri augina vieną karvę visame kaime.
Stengiamės nenaudoti plastiko – apie šiukšlių rūšiavimą jau net nekalbu. Visur naudojame daugkartines servetėles, kambariuose, kuriuose gyvena žmonės, parašyta, kad tausotų vandenį, nors ir turime savo gręžinį, kad žmonės prižiūrėtų gamtą, kad turizmas būtų darnus. Taip ir taupai, bet kartu ir skatini“, – vardija M. Pocė.
Tačiau L. Sadauskienė sako, kad dalis poilsiautojų – atvirkščiai, labiau linkę naudotis vienkartiniais indais. M. Pocė antrina, kad skaudžiausia, jog tėvai ir vaikus ragina naudoti vienkartinius indus.
„Dabar visiems užsakėme gertuves, kad naudotųsi vietoj vienkartinių puodukų. Visi turime prie tų dalykų pratintis“, – akcentuoja L. Sadauskienė.
Gyvena tik iš kaimo turizmo
L. Sadauskienė sako, kad suktis tokiame dideliame ūkyje – sunku. Nors virtuvėje pagalbinių darbuotojų yra, pasak M. Pocės, didžiąją dalį darbų tenka atlikti patiems, todėl laisvadienių ir atostogų šeima beveik neturinti.
„Man net gėda būna kam nors pasakyti, kad mes neturime atostogų. Žiemą ar pavasarį gal ir bandai susiorganizuoti, bet šiaip – ne“, – pasakoja M. Pocė.
Nors darbų sodyboje apstu, šeimininkės teigia, kad verslą po truputį plečia.
„Atrodo, kad kasdien vis ką nors naujo sugalvojame. […] Statėme namelius apgyvendinimui, tada rengėme sporto aikšteles, tada pagalvojome, kad mums trūksta dar vienos salės, todėl statome dar vieną pastatą. Turime idėją padaryti mažų medinių palapinių kempingą“, – vardija M. Pocė.
Iš kaimo turizmo verslo šeima tikina galinti puikiai išgyventi.
„Žinoma, nevažiuojame tris kartus per metus atostogauti, mes pasiskirstome: vieną kartą – tėvai, kitą kartą – mes su vyru. Vaikai mokosi darželiuose. Skaičiuoji, pinigais nesitaškai, bet užtenka. Tačiau krizė parodė, kad reikia turėti ką nors šalia, todėl reikia galvoti, ką dar prie to daryti“, – pažymi M. Pocė.
Pasigenda teigiamo požiūrio
L. Sadauskienė sutinka, kad per karantiną buvo visi sutrikę, nežinojo, ką daryti: „Iš pradžių buvo liepta uždaryti sodybą, o po to – kad visada galėjote dirbti.“
Kaip vieną iš minusų, turint kaimo turizmo sodybą, M. Pocė įvardija nemenkus mokesčius ir biurokratizmą.
„Kai pagalvoji, kiek visko įdedi: laisvalaikį, sau atlyginimo neskaičiuoji, o kai metų pabaigoje deklaruoji, pamatai, kiek turi atiduoti – sveikatos draudimas, socialinis draudimas, PVM.
Šiais metais pirmąkart po krizės paprašiau, kad sugrąžintų PVM, tai mus tiek kratė: kodėl jūs perkate tiek maisto, tiek daug skalbimo miltelių. Tuo metu galvojau, kad spjausiu į viską, nes jie šitos veiklos nesupranta. […] Biurokratizmo labai daug, o pagalbos jokios nėra“, – tvirtina M. Pocė.
Moteris sako pasigendanti kitokio valstybės požiūrio, esą neretai į verslininkus žiūrima tik kaip į tuos, kurie plauna pinigus.
„Grynųjų pinigų absoliučiai nebelieka. […] Tai kur tu nuslėpsi? Pasidaro skaudu, kad stengiesi, o dar, žiūrėk, kokie patikrinimai: higieną, mokesčius, virtuvę, kambarius, ir galų gale viskas sėkmingai praeina. Suprantu, kad turi tikrinti, nes tikrai yra tokių, kurie nelabai sąžiningai elgiasi, bet kartais atsibosta“, – atvirai kalba M. Pocė.
Planuoja plėstis
Vis dėlto ties kaimo turizmu šeima sustoti neplanuoja: M. Pocės ateities vizijoje – senelių namai.
„Kadangi aš pati ilgus metus savanoriauju su maltiečiais, tai yra mano didžiausia svajonė. Visada sakiau, kad noriu įkurti senelių poilsio namus. Dabar nusipirkome žemės sklypą, kuriame gyveno mūsų močiutė. Miške labai norėčiau įrengti senelių namus su darželiu, kur jie galėtų patys nueiti, nusiskinti. Kur būtų jų gyvenimo erdvė kaip namai, tik jų daugiau gyventų“, – apie ateities planus pasakoja M. Pocė.
Moteris sako, kad kartais vis dėlto dirbama tiesiog iš idėjos: „Esi įsivažiavęs ir ne visada to pelno yra, tiesiog dirbi iš inercijos.“
Apibendrindamos pašnekovės teigia, kad šis verslas – tarsi šeimos relikvija. „Šį verslą pradėjo mano tėvai, aš perėmiau, todėl norėčiau, kad bent vienas iš mano vaikų taip pat perimtų ir tai tęstų“, – viliasi M. Pocė.
Šaltinis: Lrt.lt
