„Bijau, jog nepabėgsiu nuo mokytojo profesijos pašaukimo ir tęsiu savo šeimos tradicijas. Mat mano senelė buvo pradinių klasių mokytoja, o tėvai dėsto matematiką“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos lenkų filologijos IV kurso studentas Robert Blaszkiewicz. Studijų metais Robert pradėjo dirbti vertėju, tad šiuo metu šiai specialybei teikia prioritetą. Pasak ketvirtakursio, universitetas ir studijos jam leidžia tobulėti ne tik kaip pedagogui, bet ir kaip vertėjui.
Kodėl pasirinkote studijuoti lenkų filologijos bakalauro studijas?
Ilgai nesvarstydamas lenkų filologijos studijas pasirinkau dėl man pasirodžiusio įdomaus ir vertingo dėstomo dalyko „Vertimo pagrindai“. Esu studijavęs lenkų filologiją Varšuvos universitete, deja, studijų tuomet nepabaigiau dėl pradėtos vertėjo karjeros. 2012 metais įsitraukiau į vertimų veiklą ir tikiu, jog lenkų filologijos bakalauro diplomas padės žengti stiprų žingsnį pasirinktame profesiniame kelyje. Studijos suteikia žinių, motyvuoja siekti tikslų, paskaitų metu man teko susipažinti su įdomiais žmonėmis.
Esate atlikęs ne vieną pedagoginę praktiką mokykloje. Kaip sekėsi? Ar lengva atsistoti prieš mokinių auditoriją?
Atlikau jau dvi praktikas: pirmąją – Vilniaus J. Kraševskio gimnazijoje, antrąją – Jono Pauliaus II progimnazijoje. Praktika patiko, bendravimas su mokiniais ir kitais mokytojais įkvepia, nors ir reikalauja daug jėgų.
Ar lengva mokinius sudominti lenkų kalba ir literatūra? Kokiais būdais galima tai padaryti?
Ir taip, ir ne. Mokiniai skirtingi, deja, ne visi linkę skaityti. O dominti bandau asmeniniu pavyzdžiu, pristatydamas kalbą kaip įrankį, kuris suteikia neribotų galimybių.
Kaip manote, koks turėtų būti šiuolaikinis lenkų kalbos ir literatūros mokytojas?
Visų pirma – šiuolaikiškas ir glaudžiai bendradarbiaujantis su lietuvių ir užsienio kalbų mokytojais. Manau, kad kalbų ir literatūros mokymą reikia traktuoti kompleksiškai, kaip asmenybės ugdymą.
Kaip įsivaizduojate savo profesinį kelią?
Sunku pasakyti, nes jau nebesu pirmakursis jaunuolis, kuris blaškosi tarp pasirinkimų. Profesiniai klystkeliai praeiti, dabartinė veikla teikia malonumą ir finansinį stabilumą, galima pradėti galvoti apie veiklą visuomenės labui.
Pats domitės vertimu. Kaip juo susidomėjote? Ar toks darbas lengvas?
Domėjimasis nėra tinkamas žodis, tai labiau veikla. Aš tai vadinu amatu, nes nesu literatūros vertėjas, o tik paprastas amatininkas, perrašantis įvairius tekstus iš lietuvių kalbos į lenkų kalbą. Arba atvirkščiai. Įsitraukiau paprastai – studijų laikų draugė užsiima šia veikla nuo bene 2006 metų. Darbas kartais nelengvas, spaudžia terminai, tad paprašė padėti. Net pats nesitikėjau, kad turiu tokių gebėjimų. Vertimas žodžiu taip pat įtraukia – pasirodo, ši sritis man taip pat neblogai sekasi. O dar ir papildomų privalumų yra – bendravimas ir daug naujų, įdomių žmonių. Nepaisant to, vertėjo darbas kartais sunkus, reikalauja disciplinos ir nuolatinio tobulėjimo. Stengiuosi naudotis visais šiuolaikiniais privalumais, t. y. CAT programomis, elektroniniais žodynais, labai padeda „Google“. Lenkiu galvą prieš visus priešinternetinės eros vertėjus – tai buvo neeilinių gabumų, „geležinės sėdynės“ ir aštriausio proto žmonės. O dabar informacija pasiekiama „real time“ (angl. realaus laiko) režimu, iš ankstesnių kompetencijų aktualiausias išliko sėdimasis darbas. Žinoma, juokauju, bet dabar viskas kur kas paprasčiau.
Gal dar turite įdomių užsiėmimų, ką veikiate laisvalaikiu?
Laisvalaikio beveik nėra – darbas bei studijos mane lydi visados. O jei atrandu laisvą minutę – knygos, dviratis, baidarė, kalnai, kelionės, maži gyvenimo džiaugsmai.
