Ne, nesu tas Kaune gyvenantis antivilnietis, kuris tik ir laukia progos sudalyvauti „sostų karuose“ tarp tikrosios ir laikinosios sostinių. Nenoriu menkinti Vilniaus ar jo gyventojų – priešingai, žaviuosi šio miesto istorija, architektūra, kultūra.
Stasys Buškevičius
Matau akivaizdžius jo pasiekimus ir suprantu, kad jis pelnytai užima garbingą vietą tarp Europos sostinių. Tačiau kaip tik dėl to Vilnius man rūpi. Skaudu matyti, kaip jis tolsta nuo likusios Lietuvos – ne ekonomine, o demografine ir kultūrine prasmėmis.
Atvykęs į Vilnių vyresnio amžiaus žmogus gali pasijusti tarsi sugrįžęs į okupacijos laikus: aplink girdima tiek daug rusų kalbos, kad kyla abejonių – ar tikrai esi Lietuvos mieste.
Prieš kelerius metus mūsų valdžia svetingai atvėrė duris tikriems ar tariamiems Lukašenkos režimo priešininkams iš Baltarusijos, taip pat atvyko nemažai „opozicionierių“ iš Rusijos.
Dalis jų rado palankią terpę mieste, kuriame, panašu, net nereikia mokytis lietuvių kalbos. O kam?
Juk tarp vietinių netrūksta nuo sovietmečio likusių piliečių, kurie ir po penkiasdešimties metų Lietuvoje vis dar demonstratyviai atsisako kalbėti lietuviškai, žvelgdami iš aukšto į „nedėkingus pribaltus“.
Juos dažnai ir aptarnauja rusų kalba – tiek valstybinėse įstaigose, tiek viešbučiuose ar kavinėse.
Verslininkai verčia net jaunuolius, kuriems rusų kalba – tokia pat egzotika kaip man portugalų, – aptarnauti klientus jų kalba. Ne atvykėliai integruojasi į mūsų visuomenę, o lietuviai priversti taikytis prie jiems primetamų sąlygų.
Niekam ne paslaptis, kad ši bendruomenė toli gražu nėra vienalytė ir gali būti, kad ne visi jos nariai lojalūs Lietuvai.
Net Valstybės saugumo departamentas pripažįsta neturintis galimybių išsamiai patikrinti visų perbėgėlių iš Baltarusijos.
Akį rėžia ir tai, kad šventinėmis dienomis kai kurie iš šių „režimo priešininkų“ išsirikiuoja eilėse pasienyje – keliauja į gimtinę smagiai praleisti laiko. Priminsiu: Baltarusija yra oficiali agresorės Rusijos sąjungininkė. Jei ką.
Vilnius vis dažniau tampa svetimu miestu lietuviui. Tiems, kurie patyrė sovietmetį, rusiška kalba vis dar siejasi su okupacine praeitimi.
O jaunam žmogui, puikiai kalbančiam angliškai, visiškai nesuprantama, kodėl jį gatvėje iš niekur nieko kalbina užsienietis nepažįstama kalba, kuri tarptautinėje erdvėje neturi jokio statuso. Beje, ar pastebėjote – rusakalbiai dažnai kreipiasi į praeivį taip, lyg būtų savaime aišku, jog šis turi atsakyti rusiškai.
Tai kelia pagrįstą nerimą. Norėtųsi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis, teigiantis, jog „valstybinė kalba – lietuvių kalba“, nebūtų tik deklaracija. Net ir Vilniuje.
