Užslėptos emocijos, anot VDU Psichologijos klinikos psichologės Loretos Zajančkauskaitės-Staskevičienės, gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų: padidėjusį kraujospūdį, opas ar net panikos priepuolius. Ilgametę konsultavimo patirtį turinti psichologė įvardijo priežastis, kodėl slepiame emocijas, ir kaip sau padėti jas atpažinti bei išjausti.
Kokios priežastys lemia, kad slepiame emocijas?
Žvelgiant plačiąja prasme, slėpti emocijas mus skatina siekis išlikti, prisitaikyti ir išsaugoti savo psichinę pusiausvyrą. Svarbu ir tai, nuo ko emocijos slepiamos – nuo savęs, ar nuo kitų.
Slėpti jausmus nuo kitų dažniausia išmokstama remiantis patirtimi, pavyzdžiui, jei vaikas buvo kelis kartus išbartas už tai, kad supyko, tikėtina, kad stengsis pykčio atvirai nerodyti. Dažniausiai slepiamos tokios emocijos, kurios nepatinka kitiems ar atskleidžia žmogaus pažeidžiamumą.
Ne vien vaikystėje mokomasi nuspėti, kokias emocijas priimtina išreikšti tam tikroje aplinkoje, o kokias geriau nuslėpti. Atėjus į naują darbo kolektyvą taip pat stengiamasi suvokti, kokios bendravimo taisyklės, kiek tinka būti atviram, kai nerimauji, esi nusiminęs ar susierzinęs. Net labai spontaniškas žmogus nepažįstamoje, emociškai nesaugioje aplinkoje linkęs slėpti savo emocijas, ir tai yra dėsninga, normalu. Tokiais atvejais, kai žmogus aiškiai suvokia, kaip jaučiasi, bet supranta, kad naudingiau to nerodyti aplinkiniams, žalos sveikatai dažniausia nebūna. Suvoktas emocijas galima „iškrauti“ vėliau saugesnėje aplinkoje, pavyzdžiui, pasipasakojant patikimam draugui ar išreiškiant per kūrybą ir kitas veiklas. Sąmoningai nuslėptos emocijos gali būti žalingos nebent santykių vystymuisi. Pavyzdžiui, jei partneriui niekada nepasakome, kokia jo savybė erzina, tai jis negali į tai atsižvelgti. Kitaip tariant, jei niekada neprisipažįstame, kad jaučiamės sutrikę ar išsigandę, tai prarandame galimybę iš kitų sulaukti paramos.
Slėpti emocijas nuo savęs taip pat skatina savisaugos ir išlikimo siekis. Tai taip pat susiję su įsisavintomis iš aplinkos taisyklėmis apie emocijų priimtinumą, tik šiuo atveju grėsmės yra kitos. Bijoma ne kitų kritikos ar pašaipos, bet savigarbos praradimo. Jei žmogus galvoja, kad turėtų būti labai tolerantiškas, drąsus ar užtikrintas, o patenka į tokias situacijas, kuriose kyla pyktis, baimė ar pasimetimas, tai tikėtina, kad „įsijungs“ „psichikos saugos sistema“ ir „pavojingos“ emocijos nepasieks sąmonės. Emocijos, kurios menkina savigarbą, „išjungiamos“ iš sąmonės, nors organizme vyksta reakcija, pavyzdžiui, išsiskiria adrenalinas. Tokiais atvejais žmogus gali supykti, bet to nesuprasti, gali bijoti, bet likti įsitikinęs, kad nieko nebijo. Kiekvienu konkrečiu atveju slėpti emocijas skatina skirtingi dalykai.
Kokių sunkumų apskritai sukelia emocijų slopinimas, pavyzdžiui, bendraujant su aplinkiniais?
Emocijų slopinimas klaidina aplinkinius arba stato „sienas“ tarp žmonių. Kartais tos „sienos“ yra visai patogios, nes žymi ribas tarp oficialaus ir asmeninio bendravimo. Pavyzdžiui, viršininkui gal ir nebūtina žinoti, kokius jausmus išgyvename, bet jei žmogus net asmeniniuose santykiuose bijo atsiskleisti ir dalį emocijų laiko nepriimtinomis, tai gali būti rimta kliūtis tapti artimiems. Pasitaiko, kad jausdamas „blogus“ jausmus, asmuo stengiasi demonstruoti, kad yra atvirkščiai: pyksta, bet plačiai šypsosi, ar nerimauja, bet dedasi užtikrintas. Kuo daugiau emocijų žmogus laiko nepriimtinomis, tuo daugiau kyla painiavos santykiuose su aplinkiniais. Beje, ir su savimi.
Kokie pokyčiai vyksta organizme, kai nuslopiname emocijas? Kokius sveikatos sutrikimus tai gali sukelti?
Atsakant išsamiai, reiktų daug pasakoti apie streso ligas. Trumpai galima nusakyti taip: žmogus yra vientisas organizmas, todėl į aplinką reaguoja ne tik emocijomis, bet visu kūnu – hormonų, raumenų ir virškinimo sistemomis. Jei leistume sau reaguoti instinktyviai, organizmas darniai atliktų savo darbą. Kai bandome reakcijas kontroliuoti, organizmas vis tiek reaguoja instinktyviai, tik reakcija nepasireiškia elgesiu. Rezultatas būtų panašus lyg padidinę liepsną užkimštume garpuodžio garų išleidimo ventilį, kuris kada nors sprogs.
Šiuo metu streso ligoms formuotis yra labai palanki aplinka, nes viešojoje erdvėje kuriama nuostata, kad priimtinos tik pozityvios emocijos. Į psichikos sveikatos specialistus kreipiasi daug žmonių, kurie tikina, kad neturi emocinių problemų, tik jaučia nepaaiškinamus skausmus, kyla kraujospūdis ar atsiveria opos. Panikos priepuoliai taip pat labai dažna tos įtampos, kurią patiria psichika, bandydama įveikti nepriimtinus jausmus, išraiška.
Kaip reikėtų padėti sau įvardinti ir išgyventi skausmingas emocijas?
Pradėti tikriausiai reikėtų nuo savo įsitikinimų pergalvojimo – stengtis atpažinti susikurtas emocijų reiškimo taisykles. Jei aptinkame, kad tos taisyklės gerokai varžo arba yra netinkamos, reikėtų bandyti jas koreguoti. Bet kuriuo atveju reikėtų stengtis leisti sau jausti viską. Paskutinis žingsnis būtų ieškoti tokių žmonių, su kuriais galima jausti visokias emocijas, kitaip tariant tokie žmonės, jas atskleidus, supranta ir palaiko. Būna, kad be psichologo pagalbos susivokti nepavyksta, pavyzdžiui, jei žmogus galvoja, kad niekada nepyksta ar neliūdi, tai savarankiškai atpažinti ir išgyventi to, ko esą nejaučia, sunku.
