Nors Lietuva karo pabėgėlius iš Ukrainos priėmė išskėstomis rankomis, jų integracija mūsų šalyje nėra tokia sklandi ir greita. Didžiausiu iššūkiu patys ukrainiečiai įvardija mūsų gražią, bet sunkiai išmokstamą kalbą. Specialistų teigimu, trūksta visų ukrainiečiams padedančių organizacijų bendradarbiavimo ir paramos tęstinumo. O štai viena iš karo draskomos šalies pabėgusi šeima tvirtina, kad labiausiai pritapti prie gyvenimo Lietuvoje jai padeda ekskursijos ir muziejai.
Graži, bet sunkiai išmokstama lietuvių kalba
Ukrainietė Ana su dviem mažamečiais vaikais iš Kijevo apskrities į Lietuvą atvyko vos prasidėjus karui Ukrainoje. Nors šeima važiavo pas pažįstamus, pati pradžia vis tiek buvo nelengva. „Gyventi, džiaugtis, šypsotis pradėjome tik praėjus maždaug metams po atvykimo į Lietuvą“, – prisipažįsta moteris.
Pasakodama, apie tai, kas labiausiai jai ir jos vaikams padėjo integruotis mūsų šalyje, Ana užtvirtinai sako – muziejai. „Mūsų mylimiausias muziejus – Valdovų rūmai. Mes iki šiol esame aktyvūs „International House of Vilnius“ rengiamų ekskursijų dalyviai,“ – pasakoja Ukrainos karo pabėgėlė.
Ana vis dar laukia, ar Lietuvoje bus pripažinti jos ukrainietiški diplomai. Kita vertus, aukštesnės kvalifikacijos ir geriau apmokamam darbui gauti reikia ne vien jų, bet ir lietuvių kalbos. O jos intensyviai mokytis, dirbant ir auginant mažamečius vaikais, tiesiog trūksta laiko.
„Jūsų kalba nors ir labai graži, bet ir labai sunki“, – kalbą kaip vieną didžiausių integracijos iššūkių įvardina Ana.
Skrydis į saugų gyvenimą
Apie Anos ir jos likimo draugių karo pabėgėlių patirtį bei integraciją Lietuvoje, iššūkius, problemas ir jų galimus sprendimo būdus buvo kalbėta Vilniaus miesto savivaldybėje vykusioje Integracijos dienoje – galutiniame dvejus metus vykusio programos Erasmus+ projekto FLIGHT renginyje.
„Angliškas žodis FLIGHT, reiškiantis skrydį, renginio pavadinime atsirado neatsitiktinai. Tai yra mūsų organizacijos kartu su partneriais vykdomo projekto, skirto iš Rytų Europos persikėlusių moterų integracijai į Europos ekonominę erdvę, pavadinimo žodžių santrumpa. Tikimės, kad per dvejus metus mums pavyko šioms moterims suteikti sparnus sėkmingam skrydžiui į finansinę laisvę, tarpusavio bendrystę ir glaudesnį santykį su vietos žmonėmis“, – sako projekto vadovė, nevyriausybinės organizacijos „Versli mama“ įkūrėja Skaidrė Vainikauskaitė-Tomaševičienė.
Į renginį atvykusi Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, besidžiaugdama projekto rezultatais, išreiškė viltį, kad ukrainiečių moterų integracija sklandžiai vyks mūsų šalyje ir toliau: „Kai sužinojau, kas organizuoja šį projektą (aut.past., NVO „Versli mama“), net neabejojau, kad jis pavyks“.
Ukrainietės nori bendrauti su lietuviais
Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktorė Jurgita Bražinskienė renginyje vardino pagrindinius iššūkius, su kuriais susiduria į Lietuvą atvykusios ukrainietės. Joms padedančioms organizacijoms šie iššūkiai gerai žinomi ir ne kartą aptarti: lietuvių kalbos nemokėjimas ir sudėtingas jos išmokimas; užsienio kalbos nemokėjimas (dauguma kalba tik ukrainietiškai ir rusiškai); sveikatos problemos, trukdančios integruotis į darbo rinką; nelankstūs darbo grafikai (sunku suderinti darbą mamoms, auginančioms mažamečius vaikus); motyvacijos integruotis stoka ir nuovargis.
Apie panašias problemas, siekiant įsitvirtinti Lietuvoje, pasakoja ir Kristina Beliakova, iš karo draskomos Ukrainos atvykusi su dviem vaikais, mama, sese ir kate. 17 metų savo šalyje verslą turėjusiai moteriai gyvenimo pradžia Lietuvoje buvo itin sunki.
„Mano profesija – ekonomistė, o tegavau tik viešbučių tvarkytojos darbo pasiūlymą. Todėl nusprendžiau pabandyti čia kurti verslą. Tiesa, net pusę metų negalėjau išsinuomoti komercinių patalpų Vilniaus centre. Kažkokių nuolaidų, kad esu iš Ukrainos, nebuvo“, – neslepia Kristina.
Į klausimą, kas jai labiausiai padėjo, ukrainietė nedvejodama atsako: bendravimas su lietuviais. „Mums būtina kuo daugiau bendrauti. Ir dėl integracijos, ir dėl pačios kalbos. Ariu per du darbus ir jau antrą kartą kartoju lietuvių kalbos pradedančiųjų lygį. Na, sunki ta jūsų kalba“, – šypsosi Kristina, kurios abu vaikai sako nebenorintys grįžti atgal į Ukrainą.
Integracijai trūksta tęstinumo
Kristinos mintims antrino ir renginyje dalyvavavusi Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Vilniaus skyriaus vadovė Ieva Slavinskienė: „Iš Ukrainos atvykusios moterys, senjorės pas mus į Raudonąjį Kryžių ateina savanoriauti, nes joms trūksta bendravimo“.
Kaip pabrėžia I. Slavinskienė, Ukrainos karo pabėgėlių integracijai mūsų šalyje trūksta tęstinumo. Pasak jos, atvykę į Lietuvą, Ukrainos karo pabėgėliai, visų pirma, patenka į Raudonąjį Kryžių. Čia jiems suteikiama pradinė pagalba, parama ir informacija.
„Tačiau, apėję visas institucijas, jie vėl grįžta pas mus ir prašo pagalbos. Todėl, mano manymu, mes per anksti paleidžiame tuos žmones į savarankišką integracijos kelią. Turėtume visi bendrai ilgiau palaikyti juos už rankos“, – teigia Raudonojo Kryžiaus atstovė.
„Žinoma, yra ir tokių atvejų, kai atvykėliai nelieka Lietuvoje, ieško galimybių kitose Europos šalyse, o paskui grįžta atgal ir prisipažįsta: „Žinokit, niekur kitur, kaip Lietuvoje geriau nėra“, – patirtimi dalijasi I. Slavinskienė.
Jai antrina ir verslininkė iš Ukrainos, pagal išsilavinimą – filologė, Ina Kurpa, kuriai Lietuvoje iš pradžių teko pakuoti guminius batus fabrike.
„Lietuvoje integruotis man su dukra nebuvo sunku. Visos durys mums buvo atidarytos. Taip, kaip mus ukrainiečius išskėstom rankom priėmė Lietuva, niekur kitur to nebuvo. Tokia maža šalis, bet su tokia didele širdimi. Tai jaučia daugybė ukrainiečių. Ačiū jums“, – Integracijos dienos renginyje nuoširdžiai dėkojo Ina.
**
Programos Erasmus+ finansuojamame projekte „Financial Literacy for Investment, Growth, Help and Teamwork“ be Lietuvos dalyvavo dar 4 šalys: Lenkija, Vokietija, Danija ir Norvegija. Kiekvienoje jų ukrainietės karo pabėgėlės ir iš kitų Rytų Europos šalių (Baltarusijos, Rusijos, Lenkijos) politinių bei ekonominių negandų išblaškytos moterys susibūrė į neformalius Pagalbos klubus. Čia jos tobulino skaitmeninio ir finansinio raštingumo žinias, gilinosi į jas priėmusios šalies mokestinę sistemą ir verslo kūrimo ypatumus, mokėsi vietos kalbos, domėjosi kultūra.
Lietuvoje klubo susitikimus padėjo organizuoti du socialiniai partneriai: Užimtumo tarnybos Širvintų skyrius ir „International House of Vilnius“.
Projekto organizatoriai, siekdami padėti atvykėlėms sklandžiau integruotis į gyvenimą Europos Sąjungoje, per 2021–2023 metus sukūrė 3 suaugusiųjų švietimo programas, skirtas skaitmeninio finansinio raštingumo, taupymo ir investavimo bei duomenų apsaugos žinioms pagilinti. Programas papildo įvairios interaktyvios mokomosios priemonės: diagnostinės viktorinos, Asmeninės finansinės rizikos įsivertinimo testas ir Romantinio sukčiavimo simuliacinis įrankis. Pastarasis, beje, naudingas šviečiant visas moteris, nes tokio sukčiavimo mastai auga.
Nuotraukos © Masys Photography
Šis pranešimas spaudai parengtas įgyvendinant Europos Komisijos programos Erasmus+ lėšomis finansuojamą suaugusiųjų švietimo projektą #FLIGHT: Financial Literacy for Investment, Growth, Help and Teamwork. Projekto koordinatorius – NVO VERSLI MAMA. Projektas įgyvendinamas kartu su partneriais iš Lenkijos, Vokietijos, Danijos ir Norvegijos. Europos Komisijos parama šio teksto rengimui nereiškia pritarimo jo turiniui, kuriame pateikiama autorių nuomonė, todėl Europos Komisija negali būti laikoma atsakinga už informaciją panaudotą šiame tekste.
