Tęsiantis Rusijos prezidento Vladimiro Putino vykdomai agresijai Ukrainoje, pastaroji didina pastangas patraukti į savo pusę ne rusų tautybės Rusijos gyventojus. Kijevas veikia remdamasis ilgalaikiu įsitikinimu, kad šios tautos yra natūralios sąjungininkės priešinantis Rusijos imperializmui.
Dabartiniai Ukrainos veiksmai, kurie per pastarąsias dvi savaites pasiekė naują piką, išaugo iš ankstesnių Ukrainos pastangų pritraukti Rusijoje gyvenančius ukrainiečius. Dabar šios pastangos išsiplėtė ir apima dėmesį visiems ne rusams ir daugeliui Rusijos Federacijos regioninių grupių.
Į tai reagavo ir ne rusai, ir Maskva. Nerusų grupių radikaliausi lyderiai pabėgo į Ukrainą, kad išvengtų Kremliaus represijų. Dar daugiau jų kartu su Ukrainos kariuomene kovoja prieš Rusijos pajėgas. Maskva atsakė suintensyvindama pastangas slopinti nerusišką tapatybę, kurios dar labiau sustiprėjo dėl to, kad Maskva neproporcingai naudojo nerusus kaip patrankų mėsą Ukrainoje.
Tačiau yra tam tikrų įrodymų, kad šios Rusijos represijos duoda priešingą rezultatą, nes Kijevas deda daugiau pastangų remti šias grupes, o nerusai randa naujų būdų pasipriešinti V. Putino režimui.
Senovinė nuostata „mano priešo priešas yra mano draugas” yra dažna kovotojų strategija, kuria jie bando pritraukti į savo pusę priešiškų valstybių mažumas.
Nenuostabu, kad 2014 m. Rusijai pradėjus atvirą agresiją prieš Ukrainą, daugelis šios šalies pareigūnų ir politikų spaudė savo valdžią daryti tą patį. Iš pradžių tokiuose raginimuose daugiausia dėmesio buvo skiriama būtinybei pasiekti etninius ukrainiečius, gyvenančius vadinamuosiuose „pleištuose”, esančiuose visoje Rusijos teritorijoje. Šios pastangos sukėlė nuoširdų susirūpinimą aukščiausiuose Kremliaus sluoksniuose (žr. EDM, sausio 18 d., sausio 24 d.).
Tačiau nuo 2019 m., o ypač 2022 m., Ukraina išplėtė požiūrį, įtraukdama ne tik kreipimąsi į ukrainiečius, bet ir į kitas ne rusų ir regionines grupes, kurios gali siekti nepriklausomybės arba bent jau gali pykti ant Maskvos, kad ši atsisako suteikti joms autonomiją (Windowoneurasia2.blogspot.com 2018 m. gruodžio 8 d., 2019 m. balandžio 17 d. ir 2019 m. gegužės 30 d.).
Šių metų pradžioje Ukraina pradėjo švęsti Pavergtų tautų savaitę, kopijuodama tai, ką Jungtinės Valstijos daro kasmet nuo 1959 m., ir dar labiau pakurstė Maskvos nerimą ir pasipiktinimą. Dar svarbiau, kad šis žingsnis suteikė Aukščiausiajai Radai sankciją sukurti specialią komisiją šioms pastangoms organizuoti. Visai neseniai ši institucija pradėjo rengti konferencijas apie pavergtas Rusijos tautas ir būtinybę joms susivienyti su Ukraina, kad joms būtų suteikta laisvė ir nepriklausomybė.
2023 m. rugpjūtį Rada įsteigė specialią komisiją, kuri dirbs su negausių ir vietinių Rusijos tautų nacionaliniais judėjimais. Komisija aktyviai propaguoja jų reikalą tarptautiniu mastu, tvirtindama, kad pasaulis bus saugesnis, jei bus sugriauta Rusijos kolonijinė imperija.
Komisiją sudaro 11 deputatų, o jai vadovauja Jaroslavas Jurčišinas ir Marija Mezenceva. Pirmajame posėdyje komisijos nariai nurodė, kad planuoja savo veiklą grįsti tuo, ką jau padarė Europos Taryba ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (Kavkazr.com; Radiosvoboda.org; Abn.org.ua, rugpjūčio 24 d.).
Pastarųjų dešimties dienų rezultatai rodo, kad atnaujintos Ukrainos pastangos buvo sėkmingos. Spalio 3 d. Kijeve įvyko konferencija „Ukraina ir Rusijos Federacijos tautų nacionaliniai judėjimai: „Rusų ir ukrainiečių konfliktai”: „Bendrakeleiviai ar sąjungininkai?” (Abn.org.ua, spalio 7 d.).
Spalio 10 d. Ukrainos pareigūnai surengė antrąją konferenciją „Nuolatinis genocidas kaip Rusijos valstybinė politika” (Youtube.com/GenocideoftheCossacks, spalio 11 d.). Abiejuose renginiuose dalyvavo pranešėjai iš Ukrainoje gyvenančių nerusų diasporų, taip pat Ukrainos pareigūnai. Jų žodžiai buvo pastebimai rodomi „Telegram” kanale, kuris veikia kaip minėtos specialiosios komisijos ruporas (Telegram.me/PiclyaRocii, birželio 2 d.).
Šios akcijos jau sulaukia Rusijoje gyvenančių nerusų aktyvistų dėmesio (Idel-ural.org, birželio 4 d.). Anksčiau Maskva apsiribodavo tik tokių pastangų pasmerkimu ir retkarčiais taikydavo sankcijas tiems Kijevo gyventojams, kurie ragino imtis sankcijų dėl Kremliaus politikos nerusų atžvilgiu (Idelreal.org, 2018 m. spalio 23 d.). Dabar Rusijos vyriausybė tokias pastangas suintensyvino ir net siekia priversti nerusiškas respublikas bendradarbiauti su centru priešinantis siekiams skatinti savitą ar antimaskvietišką tapatybę.
Prieš dvi savaites Maskva pareikalavo, kad Kazanė ateityje atsisakytų nuorodų į totorių tapatybės skatinimą, ir Kazanė sutiko. Atrodė, kad tai didelis nerusiškų mažumų pralaimėjimas, kol nebuvo pranešta, kad nors Kazanė Maskvai sako, jog laikysis šių reikalavimų, totorių pareigūnai elgiasi priešingai ir planuoja toliau propaguoti totorių tapatybę taip, kaip tikisi ukrainiečiai (Kommersant.ru, spalio 6 d.; Nazaccent.ru, spalio 9 d.; Windowoneurasia2.blogspot.com, spalio 10 d.).
Kijevas planuoja toliau stengtis apeliuoti nerusiškas grupes. Nors kai kas šias pastangas gali atmesti kaip nereikšmingą Ukrainos karinių pastangų dalį, tiek spalio 3 d. konferencijoje kalbėję pranešėjai, tiek komisijos darbui su nerusais Rusijoje vadovas Jurčišinas tvirtina, kad taip nėra.
Konferencijos pranešėjai teigė, kad toks darbas jau seniai yra neatsiejama Ukrainos politikos dalis, o Jurčišinas pareiškė, kad Kijevas į šias pastangas žiūri iš ilgalaikės perspektyvos. 1991 m. daugelis tikėjosi, kad Rusija, nustojusi būti komunistine, iš esmės transformuosis į demokratinę ir neimperinę valstybę. Tai neįvyko ir neįvyks dar daugelį metų, jei ne dešimtmečių. Ukrainos požiūrį palaikantys asmenys siekia užtikrinti, kad šis neramumų laikotarpis būtų kuo trumpesnis (Glavcom.ua, rugsėjo 4 d.).
Paul Goble, Eurasia Daily Monitor
