Taip, stribų išpažinties nebus. Taip bendriniu žodžiu apibūdinami tie, kurie bet kuriuo Lietuvos okupacijos laikotarpiu trėmė ir žudė savo artimuosius bei mėgino valyti okupanto batus savo ilgais skundikų liežuviais.
Stribų išpažinties nebus, nes jie „nežino“, kas ta tremtis ir kuo ji skiriasi nuo emigracijos, dėl ko buvo verkta kruvinomis ašaromis, kodėl skubėta susikrauti šiltesnius drabužius ir iš riebaluotos okupanto rankos išplėšti jau konfiskuojamus kaimiškus lašinius. Stribų išpažinties nebus, nes jie ten dalyvavo. Jie buvo šalia tremiamų žmonių trobų ir butų tykodami bėgančių. Jie buvo prie gyvulinių vagonų, į kuriuos buvo stumiamos okupantų priešais paskelbtų žmonių šeimos. Jie buvo ten, kuomet buvo skaičiuojamas paliktas „bešeimininkis“ turtas. Stribai gyveno šioje žemėje, kuri jiems nebuvo valstybė…
Praėję beveik aštuoni dešimtmečiai galėtų paskandinti 1940 ir 1941 metų įvykius užmaršties rūke. Tik girdėsis aidu skambantys žodžiai: „palikime praeitį“, „žiūrėkime į ateitį“, „kiek galima knaisiotis praeityje“, „vėl jiems rusai puola“. Stribas neturi atminties. Mėginimas besti jo suktą snukutį į okupantų paliktą mėšlą verčia jį dar sparčiau kartoti savo užkalbėjimą: „jie patys kalti“, „prieš galybę nepapūsi“, „jie ruošėsi kolaboruoti su naciais“. „Buvo tremiami tik liaudies priešai“, – ištremtiems vaikams ramiai išdėstys savo tiesą stribas. „Jie ten daug ko išmoko, baigė mokslus“, – aiškins stribas tremtyje atsidūrusiems su mažais vaikais ir besimokiusiems be įrankių pastatyti jurtą ar žeminę arba iškasti kapą amžinojo įšalo žemėje.
Stribai neatsiprašys. 1941 m. birželio tremtiniais tapę 5124 vaikai jiems – tik plikas skaičius, kuriame nesimato prarastų ūkininkų, menininkų, mokslininkų, rašytojų, muzikantų ar poetų. „Ir tuomet dirbome Lietuvai“, – leipdamas juokais iš klausančiųjų naivumo dėstys tūlas stribas. Pirmasis darbas, kurį jie padarė, buvo šoko ištiktus žmones „sanitarinio patikrinimo“ metu išskirstyti į A ir B vagonus. Vyrai – į lagerius su barakais, o jų motinos, žmonos su mažais vaikais – į tremtį. 17 464 okupuotos valstybės piliečiai išvežti iš Lietuvos: lietuviai, lenkai, žydai… Visi vienodai aprūpinti nepakeliamu darbu alkyje, šaltyje ir ligose. Tėvai gedėjo savo vaikų, o vaikai – tėvų. Stribai nepasigedo ir nepasigenda nieko.
Stribų gyvenime tai buvo pirmas svetimu krauju aplaistytas darbelis. Darbelis, už kurį buvo garantuotas ne tik „pajokas“ (liet. „maisto davinys“). Kai kuriems tai reiškė gražų okupantų parūpintą kabinetą, pro kurio langus penkis dešimtmečius buvo galima staugti ant į Tėvynę grįžtančių išgyvenusių tremtinių. „Jums čia nėra vietos“, – vos prieš kelis dešimtmečius buvo kalama į galvas grįžtantiems, vos dešimtadaliui „laisvės“ sulaukusių politinių kalinių ir pusei tundras bei stepes įveikusių ir dar gyvų tremtinių. Kai dar norėsis „komunizmo“ ir atrodys „prie ruso buvo geriau“, bent trumpam pagalvokime apie Sibirą įveikusius žmones, jų beprasmiškas mirtis. Ir jų išsaugotą žmogiškumą „amžinojo įšalo žemėje“.
Šaltinis: http://tsajunga.lt
