Antrąją ciklo apie šmeižto internete dalį baigėme pastebėjimu, kad skleidžiant informaciją internete dalyvauja ne tik turinio kūrėjai, bet ir interneto tarpininkai, kurių vaidmuo šiame procese yra reikšmingas. Tai gali būti interneto portalai arba socialiniai tinklai. Kokie čia skirtumai tarp valstybių ir žmonių interesų užtikrinimo? Aiškinamės toliau.
Su naujienų portalais ir juose skelbiamais komentarais padėtį gerokai pagerino Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), priėmęs sprendimą byloje DELFI.ee prieš Estiją. Galutinis – 2015 metais.
Tuomet, po ilgo bylinėjimosi, EŽTT Didžioji kolegija pripažino, kad Estijos naujienų portalas DELFI.ee yra atsakingas už portale skelbiamus įžeidžiančius komentarus. Šis teismas patvirtino, kad prieš kelerius metus paskelbtas Estijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas buvo pakankamai pagrįstas ir nepažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos garantuojamos teisės į saviraiškos laisvę.
Mat pasiskundė apdergtu privatus pilietis ir laimėjo visas instancijas Estijoje, bet internetinio turinio platintojas – portalas – neatlyžo. Aiškino, kad yra nekaltas, nors talpina nesąmones, gadina žmonėms gyvenimą.
Sprendime pabrėžiama, kad profesionalus naujienų portalas turėjo suprasti, kad paskelbė straipsnį, kuris sukels įvairių visuomenės reakcijų, ir tai galbūt paskatins rašyti įžeidžiamo turinio komentarus.
Portalas, kaip internetinio turinio tarpininkas, privalėjo užtikrinti, kad nebūtų platinami įžeidžiantys komentarai, kurie, neva, yra tik „nuomonė“. Suteikęs neregistruotiems (anoniminiams) komentatoriams saviraiškos galimybę, jis pats turi prisiimti atsakomybę už tokius komentarus.
EŽTT be to konstatavo, kad naujienų portalai, kurie siekia ekonominės naudos platindami žmogaus teises pažeidžiančią informaciją, privalo už tai atsakyti. Maža to, pabrėžiama, kad net ir įžeidžiančio ar šmeižiančio komentaro pašalinimas iki galo nesprendžia problemos. Ir tai yra logiška, nes prieš pašalinimą komentaras, kuris yra internetinio turinio dalis, gali kabėti kelias valandas ar net paras, o gal ir ilgiau. Gali būti kopijuojamas, tiražuojamas – plisti nekontroliuojamai. Taigi, iki pašalinimo momento žala žmogaus reputacijai, taip pažeidžiant jo teises, būna jau padaryta.
Kiek sudėtingesni reikalai su socialiniais tinklais. Antai, Facebook tinklą valdanti bendrovė „Meta“ kartas nuo karto „susikapoja“ su Europos Komisija. Bet dažniausiai būna susiję su kitomis problemomis – gali ar negali Facebook perduoti duomenis iš ES į JAV. Kėlinių žaidynėse buvo daug, tačiau turbūt visi suvokia, kad niekas to Facebook ar Instagram turinio čia Europoje, nei ten Amerikoje – neuždraus. Nenaudinga.
Štai čia ir glūdi svarbiausias momentas. Tai kova dėl tarpkorporacinių, tarpkontinentinių naudų, kuri labai skirasi nuo konkretaus žmogaus teisių pagarbai pasauliniame tinkle. Kaip antai, jei reikalas „kabina“ politinį interesą, skaitome ir tokį komentarą:
„Tai gali būti tūkstančiai, šimtai tūkstančių netikrų socialinių paskyrų, valdomų automatizuotu būdu. Funkcijos botų, be jokios abejonės, yra reaguoti į įrašus, juos komentuoti, jais dalintis, didinti jų populiarumą, pasiekiamumą, peržiūrą. Viso to tikslas – sukurti dezinformacijos srautą, per tą masiškumo palaikymą naratyvo ar žinutės ir neva sukurti įspūdį, kad tai yra patikima žinia. Ir tokiu būdu iš esmės kalti per visuomenės nuostatas, emocijas, argumentaciją ir dezinformacijos naratyvą pristatyti kaip naujieną“, – aiškino politikas.
Tai buvo ne kas nors šiaip sau, o Laurynas Kasčiūnas, kuris vadovauja Seimo Nacionalinio Saugumo ir Gynybos komitetui.
Labai teisingas pastebėjimas. Karo Ukrainoje ir šiaip bet kurios kaistančios tarptautinės aplinkos kontekstuose valstybė susikoncentruoja į kovą su priešiška propaganda, instituciniu šmeižtu tiek šalies viduje, tiek išorėje. Ima veikti kibernetinio saugumo centrai, leidžiama daug pinigų, nes reikia. Tam reikia stebėti ir tarpininkų, ir net PRIVAČIŲ tarpininkų, kur jie bebūtų registruoti, skleidžiamą turinį. Dėl procedūrų, keitimosi duomenimis nesutariama net tarp JAV ir ES.
Nes grėsmė gali atskrieti ir socialinio tinklo, kur vėl naudos, pinigai, pasitikėjimas ir t.t. Valstybė ir net valstybių susivienijimai gali sau leisti blokuoti ištisų platformų prieigas, dėti baudas, finansuoti priešingą propagandą – tiek vidun, tiek išorėn. O konkretus privatus Tu, Aš, Ji – kaip mums?
O štai čia ir STOP. Į kitą dalį persikelsime. Aptarsime – kuo skiriasi padėtys, kai grėsmė kyla valstybei, aljansams turintiems struktūrą, kibernetinius skydus, koncentruotą teisėsaugos jėgą ir kitas priemones, nuo privačios šeimos, privataus žmogaus. Galite paspėlioti – kuo? Iki kitos dalies.
