Miglė Munderzbakaitė
kamane.lt
Rugsėjo pabaigoje Kauno miesto kameriniame teatre intensyviai buvo ieškoma „išeities taškų“. Festivalis vyko jau antrą kartą. Kaip ir praėjusiais metais, šiemet teatras vėl pasiūlė erdvę jauniesiems kūrėjams, siekė pritraukti jaunimo, paauglių auditorijas bei išlaikė pagrindinę aktualių klausimų kėlimo, išviešinimo idėją. Spektakliuose buvo sprendžiamos įvairios problemos, bet ar patys spektakliai netapo problemiški? Šiame tekste – kiek išsamiau apie daugumą festivalio pasirodymų.
Režisierės Eimantės Urmonaitės spektaklis „Mano instrukcija“, kurio ištrauką galėjome matyti praėjusio festivalio metu, įgavo išbaigtą, galima sakyti, stabilią formą. Šio teksto autorei spektaklį teko matyti jau trečią kartą (antrasis įvyko besibaigiant teatro sezonui pavasarį). Nuo pirmosios versijos – ištraukos – pažengta tikrai toli ir pačia teigiamiausia prasme. Režisierė nenutolo nuo pirminės idėjos – temos, tvirtai išlaikė savo poziciją ir daugeliui įrodė, kad pirminis gana painus ir daugelyje vietų problemiškas spektaklio variantas gali tapti kažkuo daugiau. Norisi pasidžiaugti, kad pagaliau, kaip kokioje L. Pirandelo pjesėje, personažai surado savo autorius – aktorius. Žinoma, personažai čia labai santykinis įvardijimas, nes nei tradicinės pjesės, nei įkūnijamų personažų čia tikrai nerasime.
Viso spektaklio pradžia, atskaitos tašku tampa skirtingos pasaulio atsiradimo teorijos – religinė, mokslinė, mistinė, kurios tarsi inspiruoja nuolatinį konfliktą, viskuo abejojimą, lydintį viso spektaklio metu. Prisiliečiama prie daugelio aktualių, negatyvių, nepatogių temų: nuo prekės ženklų reikšmės, facebookinio gyvenimo, asmenukių iki manipuliacijos, santykių šeimose, homoseksualumo, tėvų ir apskritai visuomenės keliamų lūkesčių bei savęs, kaip individo, kvestionavimo. Nemažai dėmesio skiriama jauną žmogų veikiančiai informacijai, gaunamai mokykloje. Kertinę poziciją atspindėtų personažo-aktoriaus, kurio vaidyba šiame spektaklyje, be abejo, dominuoja, Roko Lažaunyko išvada apie visus perskaitytus literatūros kūrinius ir perprastas teoremas: „Ten nėra parašyta, kaip gyventi.“ Spektaklis suskyla į dvi dalis – kokių nors idėjų, stereotipų neigimą ir liūdesį, susietą su aktorių pasakojamais prisiminimais. Kuriami personažai, pasakojimai pasižymi visko hipertrofavimu ir ironizavimu. Tiek kuriamuose naratyvuose, tiek ir scenografijoje, kuri šiame spektaklyje atlieka itin svarbią funkciją, būdingas tam tikras aštrumas, nuolatinis nejaukumo kūrimas (gal ir noras šokiruoti). Jau pirmojoje versijoje buvo svarbi muzika, tačiau galutiniame variante ji užima dar tvirtesnę poziciją, itin taikliai atspindi ir papildo spektaklio diktuojamą ritmą.
Spektaklis „Mano instrukcija“ neigia daugelį dalykų, tačiau, deja, neparodo to, už ką kritikuoja kitus – „kaip gyventi“. Tai yra kūrinys antiinstrukcija, net nebandantis pasiūlyti savo versijos, o gal kaip tik konstatuojantis, kad jos nėra? Spektaklio metu aktoriai šiek tiek komunikuoja su publika – paklausia jos kelių personažams svarbių klausimų, bet, kaip teigė pati režisierė, žiūrovui čia nėra suteikiamas svarus žodis, kuris pakeistų spektaklio eigą.
Kaip ir praėjusiais metais, šiemet festivalyje vyko Vytauto Gasiliūno projektas „Man ne*x“, sukurtas pagal forumo teatro metodus, sulaukęs nemažo žiūrovų dėmesio. Tiesa, šįkart labiau reiškėsi kiek vyresnė publikos dalis. Režisieriaus ir aktorių kuriamos probleminės situacijos šiek tiek pasikeitė, tačiau esminės temos išliko tos pačios – patyčios ir smurtas gatvėje, mokykloje, namuose. Kuriamos situacijos aiškios, nesunkiai kiekvienam atpažįstamos. Nors šių problemų aktualumu sunku suabejoti, bet visgi tikrai galima atrasti ir įvairesnių, sudėtingesnių klausimų, kurie leistų šiek tiek daugiau atsiskleisti ir pačiai teatro specifikai, aktorių galimybėms, ne tik didaktiškiems pamokymams, juolab kad režisierius gana dažnai įsiterpdamas ir koreguodamas veiksmą vis primena: „Čia visgi teatras.“
Vienos dalies šou „#YOLO“[1] – tai režisieriaus Arnio Aleinikovo kuriamas šou, kurio pabaigoje, kaip teigia vakaro vedėjas Lukas Alsys, miršta visi dalyviai. Dar besirenkant žiūrovams, scenoje skambanti muzika traukia į būsimą vakarėlį. Režisieriaus pasirinkta strategija – kalbėti apie žmogų-aktorių-personažą ir, likus kelioms valandoms iki jo mirties, suteikti jam paskutinę progą pasireikšti. Septyniems aktoriams suteikiamas laikas kažką parodyti, pasakyti. Vakaro vedėjas iš jų vis reikalauja ypatingų siurprizų, deja, vis nesulaukia, kaip galbūt ir dažnas žiūrovas. Aktoriai paeiliui keliauja sakyti savo kalbų. Tuo tarpu vakaro vedėjas vis įsiterpia su įvairiais sąmojais: nuo socialinių tinklų „išminties“ iki populiarių ir mažiau žinomų rašytojų citatų. Žvelgdamas į šį šou, nejučiomis prisimeni įvairius televizinius projektus (sakykime, kad ir muzikinius), kurių pagrindą sudaro ne atlikėjo talentai, gebėjimai, bet savo biografinių faktų išviešinimas, atrodo, tarsi vyksta kažkokios lenktynės, kuriose žiūrovų dėmesį turėtų laimėti tas, kurio gyvenimas nelaimingesnis (šeima blogiausia, ligos sudėtingiausios ar jis buvo didžiausia patyčių auka mokykloje). Tiesa, tų projektų-laidų žiūrėti net ir nereikia, kad pajustum šią atmosferą, užtenka jau ašarose ir melancholiškoje muzikoje paskendusių jų reklamų. Įdomu, ar režisierius siekė aktualizuoti šią televizinę prodiuserių kuriamą tendenciją? Aktoriai-personažai kalba apie įvairiausius dalykus, kurie be išimties galiausiai susiveda į kažkokias svajones ar prisiminimus, susietus su šeima, santykiais su artimaisiais. Paskutinės personažų valandos nestebina. Žinoma, esama keleto tikrai dėmesį prikaustančių momentų, tokių kaip Roko mamos laiškas, Skaistės cituojamas Č. Bukovskio eilėraštis ar pasyvus bandymas ištrūkti iš šou. Vedėjas šou pabaigia citata: „Mirti – tai nereiškia mirti, mirti reiškia užmiršti.“ Ši citata suponuoja idėją ne tik apie žmogų, bet ir apie šio spektaklio pretendavimą į ilgą gyvenimą ar greitą užmarštį – mirtį. „#YOLO“ aktoriai atlieka jiems pavestas užduotis, tačiau iš režisūrinės pusės norisi kažko paveikesnio. Galbūt tokius įspūdžius skatina prieš kurį laiką matytas Povilo Makausko spektaklis, atsiremiantis į tą pačią, dabar itin madingą sąvoką – YOLO. Jo bandymas buvo gerokai sudėtingesnis, prisiliečiantis prie galybės temų, jas bandant sujungti į bendrą koliažą, kuris dar papildomas ir netikėtų scenografinių sprendimų, rekvizito gausa.
Gildo Aleksos spektaklis „Pasimetimas“ iš pirmo žvilgsnio yra itin autoironiškas kūrinys visų teatro kūrėjų atžvilgiu. Atrodytų, keliant publikos šypsenas, sėkmingai žaidžiama teatriniais stereotipais, tačiau ta žaismė su laiku mažėja ir spektaklis perauga į rimtą dramą, žiūrovą dar palikdamas su ta šypsena, kuri lyg pajautus nejaukumą netrukus pranyksta. Spektaklyje veikia trys personažai – režisierius Karolis Kasperavičius, psichologė Renida Baltrušaitytė ir aktorius Džiugas Kunsmanas. Dž. Kunsmanas meistriškai įkūnija tradicinės teatrinės mokyklos aktorių, visur ieškantį gilių filosofinių gelmių, negebantį susikalbėti su režisieriumi atrankos metu. O K. Kasperavičius atstovauja tam diktatoriškam, bekompromisiam režisieriaus tipui, kuriam visi turi paklusti. Režisierių konsultuojanti psichologė parodoma kaip nervinga, susitelkusi į froidiškas teorijas ir, neleisdama net išsamiai išdėstyti problemos, imasi daryti išvadų.
Įvairios aktoriaus daromos nesąmonės, siekiant išsaugoti savo būsimą vaidmenį dar net nežinomame spektaklyje, yra linksmoji dalis, tačiau pamažu pereinama prie bendresnių problemų, bendro sutrikimo, nesusivokimo, kuris nurodomas jau pavadinime. Paliečiamas teatras, apskritai kūryba, psichologės personažu kvestionuojamas kūrybos tikslas, pobūdis – negatyvumas ar pozityvumas, galiausiai prieinama prie sutrikimo kaip psichologinės būsenos, vedančios į depresiją. Aktorių trio sėkmingai atskleidė šią temą, palaipsniui ėjo į ją vis gilyn, abejonių kėlė gal tik vienas pasirinkimas – tas gana formalus, gal net didaktiškas depresijos bruožų pažėrimas spektaklio pabaigoje.
Režisierius Antanas Gluskinas festivalio žiūrovams pasiūlė spektaklio „TI“ eskizą. Pagal Justinos Stučinskaitės knygą „Ačiū, gyvenu gerai“ (2004 m.) kuriamas spektaklis – tai vienas pirmųjų bandymų į mūsų teatro sceną įtraukti išmaniuosius telefonus ne tik kaip smulkų elementą, skirtą vien tik trumpai žiūrovų interakcijai, bet nuolatinei komunikacijai su žiūrovu, perteikiant ir dalį spektaklio prasminio turinio per vaizdo, garso įrašus. Knygoje pasakojamas merginos Tytės gyvenimas – draugai, nusivylimas meile ir pan., svarbus vaidmuo čia tenka ir aplinkai, tuo metu vyraujančioms paaugliškoms madoms – lankomoms vietoms, muzikai. Žvelgiant į spektaklio eskizą ir nesiimant analizuoti dar neišbaigto spektaklio naratyvo, neatskleistų personažų, keletas dalykų kelia dviprasmiškas nuojautas. Spektaklyje naudojama daug muzikos, viena jos dalis – dabartinė lietuviška popmuzika, tuo tarpu kita – grąžinanti ne vieną dešimtmetį į praeitį, pavyzdžiui, „SEL“ daina „Kiemas“ (1993 m.). Spektaklis savo tema ir forma, atrodytų, pretenduoja į dabartinį jaunimą, paauglius, bet ar jiems ši sena muzika ką nors reiškia?.. Panašų klausimą gali kelti ir spektaklyje vakarėlio metu atliekami šokio judesiai. Vis dėlto sunku vertinti dar neišbaigtą darbą. Verta atkreipti dėmesį į spektaklio metu telefonu transliuojamus vaizdo įrašus – jų aiškumą, techninį tvarkingumą. Veikėjos vidinio pasaulio perteikimas tokia forma kuria artimesnį santykį su personažu, gali skatinti empatiją. Kiek netikėtas režisieriaus pasirinkimas į spektaklio komandą įtraukti skirtingos patirties aktorius (profesionalus ir ne). Tai vienais momentais žavi, kitais iškyla įgūdžių trūkumas, tačiau norisi tikėti, kad šie dalykai darbo proceso metu išsispręs ir teatro scenoje turėsime išmanųjį spektaklį, sugebėsiantį pritraukti galbūt tą paauglių dalį, kuri nė minutei iš rankų negali paleisti mobiliojo telefono.
Trupė „Aštuonetas“ ir režisierius Valentinas Masalskis, pasitelkę dramaturgą Joelį Pommeratą, spektaklyje „Šitas vaikas“ atsigręžė į amžinąjį kartų konfliktą, tėvų ir vaikų santykius, negebėjimą susikalbėti. Vieną po kitos scenoje galėjome stebėti skirtingas situacijas, problemas, kuriose atsispindėjo nepagarba, nesupratimas, neįsiklausymas, kaltės jausmas, negalėjimas atleisti, įvairūs nepateisinti lūkesčiai. Trumpos probleminės scenos – tai tarsi vis kaskart naujas žvilgsnis į kitą, vis skirtingos šeimos gyvenimą, kuris nuveda prie tų pačių pamatinių problemų. Spektaklyje ypatinga reikšmė teikiama tylos momentams. Taip pat ypač techniškai atskirtos scenos – tarsi kokie kino kadrai, besikeičiant scenoms, akimirkai viskas paskęsta aklinoje tamsoje. Žavi kūrybinės komandos sugebėjimas, nenaudojant jokios scenos uždangos, taip greitai ir tiksliai pakeisti erdvę-vietą.
Festivalį užbaigė režisieriaus Agniaus Jankevičiaus ir plataus meninio profilio sindikato „Bad Rabbits“ bendras darbas „Samurajaus knyga“. Kaip būdinga A. Jankevičiui, kurdamas su savo komanda jis nenutolsta nuo laikiško, socialinio teatro, pasitelkdamas praėjusių amžių Rytų filosofiją kaip formą, ją užpildo šiuolaikinio konteksto problemomis. Spektaklis, jei ne paskutinės scenos, būtų tapęs monospektakliu – monologu, kuriame nėra jokio įsikūnijimo į spektaklio centre esantį Tomą Lašą (akt. Jurgis Marčėnas). Aktorius trečiuoju asmeniu pasakoja vieno dešimtmečio berniuko istoriją, tačiau sugeba taip sutelkti žiūrovų dėmesį, kad ne vienas įsijaučia į mažojo samurajaus situaciją. Režisierius atsiremia į samurajaus fenomeną, kaip visiškai pasitikintį kitų sukurtomis taisyklėmis, išmintimi, priimantį įtvirtintas nuostatas kaip neginčytiną duotybę, kad ir kas tai būtų (geriau jau mirti, nei nuvilti savo šeimininką, savo šeimą). Ideologija, stipresnis „kitas“, be jokio kvestionavimo valdantis gyvenimą, – tai tik viena, labai plati tema, plėtojama įvairiais rakursais, kur prasmės sluoksnis po sluoksnio skleidžiasi spektaklio metu. Jaunam žmogui – Tomui, atsidūrus tokiame kontekste, kur viskas atrodo aišku, tikslinga, tik pasiremiant samurajaus išmintimi, nepaliekama jokios erdvės savo pasirinkimams, savo mąstymui. Paliečiama ir labai svarbi, aktuali šiam laikui savižalos, savižudybės problema. Tomas Lašas, grūdindamas ar bausdamas save, naudoja elektros srovę, kaskart rizikuodamas ir balansuodamas ant mirties ribos. Tomo Lašo gyvenimui, asmenybės formavimuisi svarbūs santykiai su tėvais, kurie tobulą gyvenimą mato nespręsdami problemų, tam tikra prasme jas ignoruodami, neigdami arba, kaip sako patys veikėjai, „nuolatos laikydamiesi pozityvaus mąstymo, nes tik tokia gyvenimo pozicija yra teisinga“. T. Lašo pasakojimas, jo asmeninė istorija yra ašis, aplink kurią sudėliojami kiti sluoksniai – tai, kad mes esame Europos Sąjungos dalis, emigrantų integracija ir pan. Kūrybinė komanda sėkmingai sužaidžia su vizualiais sprendimais. Spektaklio metu matome įvairias fotografijas, koliažus, papildančius pasakojimą kontekstine informacija, kuri ir ironizuojanti, ir kelianti šypseną, tačiau taikli ir apgalvota.
Festivalis iškėlė daugybę problemų, tačiau ar jų sprendimo būdai buvo rasti? Spektaklių kūrėjai siūlė savo išeities tašką, problemų sprendimo linkmę arba prasmingą daugtaškį…
_____________
[1] YOLO – You Only Live Once (gyveni tik kartą – angl. k.) akronimas.
Šaltinis: http://www.kamerinisteatras.lt/problemu-inspiruoti-festivalis-iseities-taskas/
