Kas numalšins esminių permainų Lietuvoje troškulį, rudenį atgynusį į Seimo rinkimus daugiausiai rinkėjų per 20 metų?
Arvydas Praninskas
Nejau gurkšnis iš tos pačios politinės pelkės, kurioje kol kas pastebėtas vienintelis pokytis – vandenyje atsispindinti valdančiųjų nunerta mokesčių kilpa?
Vilčių išraiška – konstitucinė dauguma
Septyni nuo Seimo rinkimų prabėgę mėnesiai patvirtino, kad fizikos dėsniai nekinta net stulbinamai besimainančiame šiandienos pasaulyje: politinė energija iš niekur neatsiranda ir niekur nepradingsta, tik tam tikromis sąlygomis pereina iš vienos rūšies į kitą.
Naująjį Seimą išrinkusios Lietuvos piliečių daugumos viltys dėl esminių permainų valstybėje po ketverių konservatorių ir liberalų valdymo metų blykstelėjo atspindėtais rinkimų retorikos žaibais, nušniokštė gaivia centro kairės partijų mandatų liūtimi, nušvito kitokį požiūrį į žmogų ir valstybę skelbusių socialdemokratų, „Nemuno aušros“ ir demokratų „Vardan Lietuvos“ atstovų iškilmingomis priesaikomis, kuriomis, be kita ko, pasižadėta tarnauti ir Lietuvos žmonių gerovei.
Rinkimų energija susikoncentravo plačioje ir tvirtoje konstitucinėje Seimo daugumoje.
Rinkėjų valia valdantiesiems suteiktos 85 Seimo narių politinio veikimo burės suteikė galimybę partijų vairininkams dar tvirčiau kreipti valstybės laivą žmonių išsiilgtų permainų kursu, dar greičiau judėti į priekį pasikinkius net silpniausią vėją, kol tolumoje pagaliau pasirodys pirmieji besipildančių žmonių lūkesčių kontūrai.
Tačiau po ilgiau nei pusmetį trunkančio plaukiojimo žmonės jų vis dar dairosi.
Ir laivo kapitonas, ir bocmanas, ir mechanikas – ne naujokai politikos denyje, puikiai žino, ką gali konstitucinė Seimo dauguma.
Jeigu ji siekia permainų, parlamentinėje demokratijoje labai sunku užkirsti tam kelią.
Net ir prezidentui. Konstitucinės parlamento daugumos rankose – galimos jo apkaltos mechanizmas, kurio įjungimas, jei prisimintume daug triukšmo sukėlusius šios Vyriausybės formavimo niuansus, kai prezidentas pareiškė netvirtinsiantis vienos rinkėjų pasitikėjimą pelniusios partijos kandidatų į ministrus ir taip galimai pažeidė Konstituciją, neatrodo vien teorinis.
Kita vertus, pačioje plaukiojimo pradžioje nebūtina sviesti per bortą pagrindinio inkaro: greitų permainų galima mandagiai, bet griežtai išsireikalauti iš svarbiausių valstybės institucijų, kurių darbu labiausiai nepatenkinta visuomenė, vadovų.
Nesvarbu, kad jie automatiškai nesikeičia atėjus kitai Seimo daugumai.
Konstitucija suteikia galimybę Seimui reikšti nepasitikėjimą jo skirtais ar rinktais pareigūnais, o tą padarius – ir pačiam atleisti juos iš blogai vykdomų pareigų.
Dabartinė valdančioji dauguma galėtų tą padaryti vien savo balsais – jei tik, žinoma, norėtų.
Jei gerovės valstybė Lietuvoje sukurta tik bankams, o piliečiai jaučiasi jų baudžiauninkais, jei internetu galima nepastebimai pralošti dešimtis milijonų, tai gal už komercinių bankų priežiūrą atsakingo Lietuvos banko valdybos pirmininkas pats susiprastų užleisti vietą kitam?
Kadangi tokio supratimo visuomenė nepamatė, gal Seimo dauguma galėtų jam padėti?
Jei Generalinė prokuratūra nepastebi kiekvieną savaitę viešumon keliamų skandalingų neginamo viešojo intereso atvejų, jei prokurorai įtariami politiniu šališkumu ar net persekiojimu, tai gal reikėtų pribrendusias permainas pradėti nuo Generalinio prokuroro?
Jei paklusniai užmerkiamos akys į šokiruojančius galimo neteisėto praturtėjimo atvejus, siejamus su įtakingais buvusios valdžios atstovais ar jų aplinka, gal įstatymo raidę padėtų įžvelgti naujų Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Finansinių nusikaltimų tarnybos vadovų akys?
Progų patikrinti konstitucinį daugelio valstybės institucijų vadovų regėjimą ir klausą Lietuvos gyvenimas pastaraisiais metais pažėrė tikrai daug, o politinių permainų reikalaujanti visuomenės dauguma jau puikiai žino, kas iš jų neprimato, neprigirdi ar neprabusdamas snaudžia.
Taigi, permainas žadėjusiai dabartinei Seimo daugumai, atrodo, tereikia pasiraitoti rankoves.
Bet kai jos raitojamos net septynis mėnesius, kyla negerų įtarimų, kad labai panašiai naivių klientų apsukinėjimo seansą pradeda ir profesionalūs „antpirštininkai“.
Dar tik artėjimas
Kadangi iš fizikos žinome, jog uždaroje sistemoje vykstant bet kokiems reiškiniams, bendras energijos kiekis nekinta, nevertėtų stebėtis, jog su pokyčiais valstybėje per rinkimus sieti žmonių lūkesčiai kol kas davė tik vieną apčiuopiamą rezultatą – socialdemokratų „mieliems Lietuvos žmonėms“ atkištą drastiškai didinamų mokesčių kilpą.
Juk uždaroje sistemoje vieni tampa turtingesni tik nuskurdus kitiems, tad kaip Seimo nario priesaikos įpareigotas politikas gali sąžiningai tarnauti Lietuvos žmonių gerovei, jei savo prigimties yra verčiamas kaip reikiant pasirūpinti savąja?
Rinkimų eksperimentas parodė, jog tereikėjo vos pusmečio, kad socialiniu jautrumu dvelkusios socialdemokratų rožės žiedlapiai susisuktų į kilpą ir tvokstelėtų prarūgusio valdžios lovio tvaiku.
Ar tai vienintelė, nors ir įspūdinga, politinė permaina, kurią socialdemokratai, „Nemuno aušra“ ir Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ per daugiau nei pusmetį nuo rinkimų sugebėjo materializuoti iš visos už permainas balsavusių Lietuvos rinkėjų energijos?
Juk iš pažiūros nei užsienio, nei vidaus politikoje niekas nepasikeitė.
Atrodo neįtikėtina, bet nepajudėjo ir nė vieno bent kiek svarbesnės valstybės institucijos ar valstybės valdomos įmonės vadovo kėdė. Kodėl?
Politologas Mindaugas Jurkynas, Vytauto Didžiojo universiteto ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius, leido suprasti, kad nekantraujantys dėl permainų, siejamų su naująja valdžia, ko gero, nepastebi jau vykstančio pokyčių proceso.
„Užsienio politikoje didelių permainų negalime tikėtis, nes net rinkimų kampanijos metu be vadinamosios Taikos koalicijos kažkokių ryškesnių nuokrypių nuo tos užsienio politikos, kuri vykdoma jau daugiau nei 30 metų, nebuvo.
Priežastis paprasta: mūsų geopolitinė padėtis agresyvios Rusijos kaimynystėje nelabai begali keistis, todėl užsienio politika stengiasi prisidėti prie Lietuvos saugumo, ekonomikos gerbūvio ir kultūros sklaidos.
Atrodo, visi supranta, ką reikia daryti, nes žino, kad priešas už vartų.
Tad čia pokyčių nėra, nes ta pati užsienio politika buvo ir prie Sauliaus Skvernelio, ir prie Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės, ir anksčiau.
\Tęstinumas užsienio politikoje susijęs su tuo, kad neturime jokių kitų šansų, kaip tik patys ir su savo partneriais Vakaruose didinti savo saugumą“, – sakė profesorius.
Anot M.Jurkyno, jeigu kalbėtume apie vidaus politiką, reikėtų atkreipti dėmesį, kad naujų politinių lyderių pareiškimai ir Vokietijoje, ir kitose šalyse yra vienas dalykas.
„Kitas – rinkimus laimėjusių partijų iniciatyvos, apie kurias buvo kalbama rinkimų kampanijos metu.
Jos vėliau sugula į Vyriausybės programą, jos nuostatų įgyvendinimo priemonių plano paketą.
Ir tada jau galime žiūrėti, ar yra kažkokie jų įgyvendinimo terminai, ar visgi nenurodyta, kada kas nors turi būti atlikta.
Mus dažniausiai pasiekia tie didieji paketai, pavyzdžiui, mokesčių politikos pakeitimai.
Mokesčių politika keisis, tą matome iš Finansų ministerijos pateiktų įstatymų projektų.
Jie bus svarstomi Seimo komitetuose, tada ateis į frakcijas. Valdančiosios daugumos ir opozicijos frakcijų pozicijos turbūt išsiskirs, natūralu, kad teks ieškoti kažkokio kompromiso, kad tas įstatymas anksčiau ar vėliau Seime būtų priimtas“, – pridūrė pašnekovas.
Jis sutiko, kad laukiantys permainų galbūt mano, kad jos užtruko, nes praėjo jau 7 mėnesiai po rinkimų. „Tačiau, viena vertus, nėra vadinamųjų naktinių reformų, kokių buvo žaibiškai imtasi užgriuvus pasaulinei ekonomikos krizei. Kita vertus, susidūrėme su padidinto rūpesčio reikalaujančia saugumo situacija.
Todėl suprantama, kad mokesčių reforma yra sutelkta į du dalykus. Pirmasis – investicijos į saugumą, antrasis – investicijos į tam tikrą gerovės valstybės programą, viešojo sektoriaus paslaugų teikimą, prieinamesnes sveikatos apsaugos, švietimo paslaugas, ypač nutolusiose nuo miestų vietovėse, į socialinę rūpybą, infrastruktūrą, kelius. Visam tam reikia pinigų, o juos galima paimti tik iš mokesčių, iš biudžeto perskirstymo.
Todėl mokesčių reforma yra labai svarbi. Kiek ji pasiteisins, kitas dalykas, bet tie pokyčiai ateina. Kaip sakiau, jeigu nėra numatyto termino Vyriausybės programos priemonių įgyvendinimo plane, vieno ar kito pokyčio įgyvendinimo galima kažkiek palaukti, bet vis tiek, tarkime, praėjus metams, žurnalistai ir oponentai Vyriausybės tikrai paklaus – tai ką jūs padarėte?
Todėl, manau, per pirmuosius Vyriausybės darbo metus kažkokių rezultatų visgi sulauksime. Dabar matome judėjimo link jų procesą – diskusijas, nesutarimus, ginčus, kompromisų paieškas. Po metų bus galima klausti drąsiau“, – apibendrino M.Jurkynas.
„Pasikeitimai vyksta“
Vienas iš valdančiosios koalicijos lyderių Remigijus Žemaitaitis, politinės partijos „Nemuno aušra“ pirmininkas ir jos frakcijos Seime seniūnas, atkreipė dėmesį, kad žmonėms sužinoti apie vykstančias permainas viešojoje erdvėje yra sunku.
„Permainų ir negali matytis, nes spaudoje jas viešųjų ryšių prasme užgožia įvairūs „buitiniai“ politikos dalykai: kas ką pasakė, ant ko pasakė, kiek pasakė, kiek kas kur pasimatavo ir t.t. Pasikeitimai iš tikrųjų vyksta.
Pertvarkoma antroji pensijų kaupimo pakopa, Seime netrukus bus pateiktas įstatymo projektas, kuris leistų žmonėms pasitraukti iš antrosios pakopos, išsiimti dalį savo pinigų.
Negalima sakyti, kad pokyčių nėra. Jie vyksta ir sveikatos apsaugos sistemoje.
Buvo kalbama, kad reikia mažinti finansavimą privačioms gydymo įstaigoms, daugiau lėšų skirti valdiškoms.
Vienas ministrės įsakymas jau pasirašytas, į Seimą po savaitės bus atneštas Sveikatos sistemos įstatymo pakeitimas, kuris numatys tokią galimybę.
Jei kalbėtume apie užsienio politiką, tai didesnių permainų tikėtis sudėtinga, nes yra daug tarptautinių įsipareigojimų, tarp jų – ir dėl ekonominių sankcijų.
Tačiau santykiai su Kinija vis dėlto turėtų šiltėti, ekonominiai ryšiai turėtų būti atstatinėjami.
Užsienio politiką formuoja prezidentas, ir permainos šioje srityje daug priklauso nuo jo. Jeigu jis, tarkime, lig šiol nebendravo su Vengrijos premjeru ar kokios kitos šalies vadovu, tai, ko gero, ir toliau nebendraus.
Vyriausybės vaidmuo užsienio politikoje yra labai ribotas. Be to, užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys – buvęs prezidento patarėjas, tad natūralu, jog tos užsienio politikos krypties, prie kurios jis prisidėjo kaip buvęs patarėjas, jis ir toliau laikysis“, – sakė R.Žemaitaitis.
Politikas sutiko, kad galima ginčytis dėl mokesčių reformos: labiausiai visiems kliūva nekilnojamojo turto (NT) mokestis.
„Rinkimų metu nė viena politinė partija apie jį nekalbėjo, nes paprasčiausiai nemanė, kad reikės šitą problemą spręsti.
Tačiau kai naujoji dauguma gavo valdžią, pamatė, kad šis mokestis susietas su ES Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės (RRF) lėšomis.
Briuselyje buvo pasakyta, kad tų pinigų negausime taip lengvai, jei neišspręsime NT mokesčio problemos. Dar vienas dalykas – Seimo rinkimuose dalyvavusios partijos nežinojo, kad šiais metais Registrų centras perskaičiuos naujas NT mokestines vertes.
O kai dabar paaiškėjo preliminarūs tokio vertinimo skaičiai, pamatėme, kad mokestinė turto vertė išaugo 2–3 kartus. Tai reiškia, kad turintiems mokėti NT mokestį jis turėtų labai išaugti, maždaug iki 0,5 proc. mokestinės turto vertės. Todėl siūlome jį mažinti iki 0,1–0,3 proc., diferencijuojant pagal turto vertę“, – pridūrė pašnekovas.
R.Žemaitaičio teigimu, visų pokyčių ar rengiamų projektų nepavyksta parodyti visuomenei dėl politinio murkdymosi.
„Imkime, pavyzdžiui, KGB dokumentų išviešinimą. Pažadėjome juos išslaptinti, bet atsiranda buvusių kolegų, kurie, galbūt paveikti kažkieno iš tų tarnybų, svarstymo metu Seimo komitete pareiškia, jog tam nepritaria. Todėl tokį įstatymo projektą sunku priimti, balsavimas tampa sudėtingas. Kita vertus, pasižiūrėkime: Seimo darbotvarkėje nebeliko stumiamų partnerysčių, tos pačios lyties asmenų santuokų, narkotikų dekriminalizavimo.
Sustabdyta antrojo jūrinių vėjo jėgainių parko statyba. Bus atliktas LRT auditas. Seimas spręs, kad Valstybės kontrolė atliktų pirmojo jūrinių vėjo jėgainių parko auditą.
Taigi, yra dalykų, kurie vyksta. Apie juos plačiau nekalbama, nes turbūt kažkas mano, kad visuomenei svarbiau žinoti, ką vienas Seimo narys pasakė apie kitą“, – svarstė „Nemuno aušros“ lyderis.
Nėra nei kairiųjų, nei dešiniųjų
Politologas Bernaras Ivanovas siūlė pernelyg nesistebėti, kad pasikeitus Seimo daugumai ir Vyriausybei politiniame gyvenime nematyti jokių permainų.
„Jų nėra, nes valdžia ta pati, kuri ir buvo. Ji pasikeitė tik formaliai. Valdžia dėl viešojo intereso ir žmonių gerovės veikia tik tada, kai žmonės sugeba to iš jos išsireikalauti.
O jeigu jie laukia valdžios malonės, tai atsitinka taip, kaip dabar.
Deja, pas mus galioja ne aktyvios pilietinės visuomenės veiklos, priverčiančios valdžią dirbti dėl žmonių, o kitoks principas.
Tai tikėjimas politine metafizika – geros valdžios mitu“, – pabrėžė B.Ivanovas.
Jis priminė, ko per rinkimus klausdavo prie balsuoti atėjusios močiutės, drebančiose rankose spaudusios rinkimų biuletenį, pribėgę TV reporteriai – „Ar jau išsirinkote gerą valdžią?“
„Juk tyčiojosi atvirai tie nomenklatūrinės valdžios ruporai, tarsi sakydami, kad nėra jokių kairiųjų ir jokių dešiniųjų, nėra nei socialdemokratų, nei konservatorių.
Yra tik posovietinė nomenklatūra, išlindusi iš tų pačių komunistų ir kagėbistų. Ir ji valdo Lietuvą, apsimesdama tai vienais, tai kitais. Ji pasirodo tai su vienokiu, tai su kitokiu klouno kostiumu.
Aplinkui laksto tai vieni, tai kiti pajacai, juokina ar gąsdina žmones savo kalbomis apie tai, ką reikėtų atiduoti, o ką atimti. Ir patyliukais tvarkosi savo reikalus, stumia mokesčių reformą, kuri turi iš vienų paimti pinigus ir atiduoti juos kitiems, geriau žinantiems, kaip su jais elgtis. Tarkime, prasukti milijonus kazino. Juk niekas nepasikeitė, tokių sukiotojų pilna, o kelios istorijos į viešumą išlindo tik dėl to, kad santykius ėmė aiškintis kelis pėstininkus paaukojusios nomenklatūrinės grupės. Na štai: dėmesys, triukšmas, yra ką cholopams veikti. O propagandiniai ruporai toliau aiškina: dar reikia automobilius apmokestinti! Pasirodo, visur pasaulyje ne tik būdos, bet ir mašinos apmokestintos, gyvename kaip „Čipolino nuotykiuose“. Žinoma, žmonės patys to verti, nes jie jau 34 metus nesugeba susitelkti ir veikti kaip pilietinė jėga“, – sakė politologas.
B.Ivanovas neslėpė pesimizmo dėl tokio žmonių pasyvumo. „Manau, kad šia prasme esame absoliučiai pasmerkti: nieko nebus, sovietinė trauma tokia stipri, kad ji, mano manymu, lietuvių tautą yra pražudžiusi.
Po 34 metų jau galime konstatuoti, kad pacientas, deja, veikiau yra miręs, nei gyvas. Todėl ir matome tai, kas dabar vyksta. Demografija visiškoje duobėje, verslininkai sako, kad mums reikės bent 50–100 tūkst. darbuotojų iš Azijos šalių, galbūt Pakistano.
Va ten kaip tik karu pakvipo, galbūt pabėgėlių procesas pagreitės.
Aš to nevertinu nei blogai, nei gerai. Priešingai: tie islamą išpažįstantys žmonės moraline prasme yra galva aukščiau už posovietinę liaudį, kuri neturi nei savigarbos, nei padorumo. Juk žmogui būdingas orumas.
O ta sovietinė trauma tokia gili, kad mūsų žmonės tiesiog klūpo.
Ir jei dauguma klūpo, tai tie, kurie dar laikosi šiek tiek išsitiesę, kurie dar nuo sovietinių laikų stumdėsi prie valdžios lovio, priklausė tuometinei nomenklatūrai, užsiima savo reikalais.
Tad šia prasme nereikia apgaudinėti savęs, būtų geriau tiesiog konstatuoti diagnozę: pacientui atėjo paskutinioji“, – pridūrė pašnekovas.
B.Ivanovo teigimu, tie, kurie nori permainų, turėtų jų ieškoti kitur. „Galima, žinoma, atsiribojus nuo visko darbuotis savo darželyje su kauptuku, purenti žemę ir tikėtis, jog mažų darbų teorija pasiteisins.
Tačiau, mano manymu, tokiems dalykams jau per vėlu. Deja, procesai visuomenėje yra pažengę taip toli, jog vilties, kad savo šalyje dar galime kažką svarbaus nuveikti ir išsigelbėti, lieka labai mažai.
O jei kas permainas sieja su geopolitinėmis krizėmis, tai noriu pasakyti, kad Europos žlugimas mums būtų absoliuti katastrofa.
Juk mes kaip konservų dėžutė ant ES katino uodegos. Jei katinas lekia į bedugnę, mes žvangame jam iš paskos. Taip, galbūt trėkšimės į dugną paskutiniai, bet vis tiek trėkšimės. Kito varianto nėra.
Todėl linkėti pražūties Europai irgi nenorėčiau, nes tai dar greičiau priartintų liūdną mūsų finalą. Tačiau iš esmės tėra du variantai: arba visiškas žlugimas, ir labai greitas, arba tęstinis procesas, kai išnyksime pamažu. Kai mus suės ar transformuos už mus stipresni moraline, religine, civilizacine prasme. Nieko nepadarysi – pasaulis juk keičiasi. Buvo kažkada romėnai, buvo makedoniečiai, buvo labai stiprūs langobardai – na ir kur jie dabar? Lenkai, latviai, lietuviai ir kiti taip pat kažkada taps istorija. Ateis kažkas naujo, bus visiškai kita tapatybė ir kitoks gyvenimas. Jeigu pasaulis išliks“, – svarstė politologas.
Naujieji senieji
„Leisiu sau pajuokauti: daugelis žmonių dabartinę valdžią apibūdina taip – naujoji senoji dauguma. Kitaip sakant, apibūdina naująją valdančiąją daugumą kaip mažai pakitusią senąją. Vis dėlto sakyti, kad nuo rinkimų Lietuvoje niekas nepasikeitė, iš tikrųjų nedrįsčiau. Kai kas gal keičiasi, aišku, ne taip greitai, kaip norėtume“, – pridūrė teisininkas Kęstutis Skrebys.
Anot jo, jei kalbėtume apie užsienio politiką, turbūt niekam nebūtų didelė paslaptis, kad dabartinis užsienio reikalų ministras buvo parinktas ne socialdemokratų, ne „Nemuno aušros“ ir ne „Vardan Lietuvos“, o prezidento. „Tai buvo jo kandidatas. Ir iš tiesų permainų užsienio politikoje nematome. Kaip buvo sugadinti santykiai su daugeliu valstybių, tokie ir liko. Tai, suprantama, nėra gerai.
O jei žvelgtume į vidaus politiką, vėlgi reikėtų prisiminti posakį, kad ir Roma ne per vieną dieną buvo pastatyta. Vis dėlto vieną kitą permainą galima pastebėti.
Manau, Seimo sprendimas dėl LRT audito yra geras. Galų gale reikia sužinoti, kur visuomeninis transliuotojas, kaip jis save vadina, leidžia iš tikrųjų dideles lėšas, kurias jam skiria valstybė, visi mokesčių mokėtojai.
Tad šia prasme tai gaivaus oro gurkšnis. Turbūt yra ir dar keletas smulkesnių dalykų. Tačiau viską apibendrinant reikėtų sutikti – taip, kažkokių reikšmingų permainų nematome“, – teigė pašnekovas.
Paklaustas, kas trukdė valdantiesiems pasekti Lenkijos valdžios pavyzdžiu, kai prieš pusantrų metų naujoji Lenkijos vyriausybė jau kitą dieną nuo savo darbo pradžios likvidavo visuomeninę televiziją TVP, nes ji esą buvo tapusi ankstesnės valdžios propagandos fabriku – nereikėjo nei audito, nei derinimo su ES institucijomis, nepabijota ir kaltinimų „smaugiant laisvą žodį“ ar „slopinant kitą nuomonę“ – K.Skrebys sutiko, kad šis atvejis labai įdomus.
„Svarbiausia, kad ir pati LRT, ir mūsų dvaro politologai tuo metu sveikino tokį Lenkijos valdžios žingsnį, nes tą padarė į valdžią atėję jų kolegos liberalai.
Tada viskas buvo gerai. O pasipiktinimo iš Briuselio irgi turbūt nesulaukta dėl to, kad liberalai atleido tautiškai nusiteikusius ir konservatyvius TVP vadovus.
Tai išties įdomus reiškinys. O Lietuva eina šiek tiek kitokiu keliu, viskas vyksta daug lėčiau.
Prisiminkime neseną įvykį – Valstybės kontrolieriaus paskyrimą. Koks dantų griežimas ir staugimas kilo buvusios valdančiosios daugumos stovykloje!
Esą čia valstybės užvaldymas, esą prezidentas perima Valstybės kontrolę…
Tuo tarpu kai ponui Dainiui Kreiviui dirbant ministru Vyriausybė jo žmoną paskyrė ambasadore Italijoje, jokio valstybės užvaldymo čia nebuvo. Nei šeimyninės rangos, nei asmeninių įtakų. Čia viskas gerai. Ir tokių dvigubų standartų buvo labai daug.
Reikia pasakyti tiesiai: kadangi tam tikra prasme mūsų valstybė buvo užvaldyta Tėvynės sąjungos ir su ja susijusių oligarchų, lengvai ir greitai tokios padėties pakeisti neįmanoma.
Duok Dieve dabartinei naujajai daugumai sveikatos ir ryžto, kad ji sugebėtų priimti vieną ar kitą kardinalų sprendimą“, – palinkėjo pašnekovas.
