46 dienos – tiek laiko lietuviui Danieliui Narauskui prireikė pasiekti užsibrėžtam tikslui – perbėgti Aliaską.
„Iš pradžių maniau, kad tai darau dėl savęs. Bet… Regis, turėjau kitų, paslėptų idėjų, kurios išryškėjo tik likus vienam“, – mintimis, kurios užplūdo įveikus didžiausią ir rečiausiai apgyvendintą JAV valstiją, dalinosi 24 metų vaikinas.
Iš užatlantės parskridęs prieš keletą dienų, Danielius liepos 1 – osios vakarą prekybos ir pramogų centre „Ozas“ jau dalinosi savo išgyvenimais su ištikimiausiais sekėjais.
„Jaučiuosi lyg grįžęs iš Marso į Žemę!“, – juokavo, bet tuo pačiu rimtumo savo pasisakymui suteikė neįprastų iššūkių įgyvendintojas.
D.Narauskas prieš daugiau nei pusantrų metų pradėjo atlikinėti Wim Hof Method kvėpavimo ir šalčio praktikas, kurias jungė su bėgimu šaltyje.
„Tuomet ir gimė mintis išbandyti tai, ko mokausi, atšiauresnėmis sąlygomis. Ėmiau svarstyti bėgimo Rusijoje ar kurioje nors šaltomis žiemomis garsėjančioje Europos valstybėje, bet vėliau tokį sumanymą atmečiau – reikėjo tolimo krašto tam, kad kilus sunkumams nesugalvočiau visko mesti ir grįžti. Aliaska pasirodė tinkamiausia vieta“, – pasakojo vaikinas.
Dabar jis gali patvirtinti – jei labiausiai nepatinkančio savo būdo bruožo „neveiklumo ir atidėliojimo“ neatsikratė, tai bent gerokai apšlifavo, nes per pastarąjį pusmetį, o ypatingai kelis pavasario mėnesio, teko nuolat bei skubiai priimti svarbius sprendimus.
Sumąstęs ryžtis iššūkiui Danielius pasiskaičiavo kelionės biudžetą, ėmė planuoti, kokių daiktų gali reikėti išvykai, susisiekė su profesionalais, bėgiojusiais Aliaskoje, sukontaktavo su šioje valstijoje gyvenančiais žmonėmis.
„Atrodo, daug visko žinojau, bet realybėje susidūriau su kitokiomis situacijomis nei tikėjausi“, – į pašnekesio „Oze“ vedėjo Dainiaus Palivono klausimą, ar viską pavyko apgalvoti iš anksto, atsakė D. Narauskas.
Vaikinas pabrėžė, jog planuojama išvyka į Aliaską gerokai pasistūmėjo, kai jį paremti nusprendė funkcionalių ir aktyviam laisvalaikiui skirtų daiktų parduotuvės „Hiatus“ specialistai – Karolis Surgėlas bei Vytautas Ralys.
„Be jų patarimų, pagalbos ir parinktų daiktų būčiau pražuvęs bei neįvykdęs savo sumanymo. Aliaska – labai didelė ir skirtinga valstija. Vienoje jos dalyje – daug sniego, kitoje gali tekti išbandyti jėgas brendant purvynais ar nuolat pliaupiant lietui. Tad, prisiminęs, kai Vytautas primygtinai reikalavo, jog pasiimčiau dvejas poras batų ir padovanojo tinkamus, nuoširdžiai verkiau“, – sakė Danielius.
Ašaros, dažnai iš džiaugsmo, kelionės metu vaikinui liejosi ne kartą.
„Taip norėčiau dabar visus apkabinti!“, – susijaudinimo vakar neslėpė D. Narauskas.
Kai būdavo itin sunku, papildomų jėgų jis ieškodavo muzikoje. Ne lyriškoje, o roko – sukeltas pyktis įkvėpdavo stumtis į priekį.
Danielius neslepia – kartais jo bėgimo tempas primindavo greitą ėjimą. Ypač tuomet, kai reikėdavo įveikti stačias įkalnes ar patvinusį kelią.
Kaip reikalingiausius kelionėje daiktus jis įvardino palapinę ir miegmaišį. Dar Danieliui buvo aktuali 32 litrų talpos kuprinė ir karutis, kuriuo jis gabenosi daiktus. Iš pradžių vaikinas manė visus reikiamus kelionėje dalykus tiesiog neštis su savimi. Tačiau įsigyti karutį jį įkalbėjo ir padėjo JAV lietuviai, pas kuriuos jis viešėjo prieš skrydį į Aliaską. Svarbusis iššūkio elementas Danieliui teatsiėjo 60 eurų. Itin aktualią, nedidelę dyzelio pagalbą veikiančią viryklėlę jam paskolino.
„Apskritai kelionėje jaučiausi lyg princas. Daug žmonių man padėjo. Kodėl? Nežinau. Ir netgi nenoriu sužinoti, nes dabar viskas atrodo labiau magiška“, – jausmais dalinosi vaikinas.
Paklaustas, ar ilgos kelionės metu nepasiilgo vonios ar dušo, Danielius atsakė – ne.
„Nors vieni žmonės man pasiūlė išsimaudyti vonioje, kuri buvo įrengta jų miegamajame. Įlindau į ją ir užsimiršau… Maudžiausi net tris valandas… Kai supratau, kad svetingi amerikiečiai dėl to net gulti laiku nenuėjo, jaučiausi tikrai nepatogiai“, – prisiminė Danielius.
Besiklausiusiems jo įspūdžių smalsu buvo, ar vaikinas matė meškų ar grizlių, dėl kurių buvo tiek nerimo prieš jo kelionę.
„Taip. Mamą su mažyliais. Aštuonis kilometrus keliavome ta pačia kryptimi. Tai buvo vienas iš tų momentų, kai negalėjau bėgti, nes gyvūnas būtų supratęs kaip signalą, jog reikia vytis. Tuo metu, kai mačiau man pavojingą mešką, rankose visada turėjau savigynai skirtas ašarines dujas“, – sakė Danielius.
Vaikinas patikino – laukinės gamtos baimė išnyko antrą kelionės mėnesį. Tai išryškėjo tuo momentu, kai Danielius pribėgo visiškai negyvenamą Aliaskos teritoriją, kurioje net nebuvo interneto ryšio.
Tuo metu, kai neturėjo galimybės bendrauti su išoriniu pasauliu, lietuvį įkvėpdavo nusifotografuoti žmonių komentarai, kuriuose jie palaiko bėgimo bei iššūkio sau idėją.
Jis pasakojo Aliaskoje besitikėjęs dar šaltesnio klimato, tačiau šis pavasaris valstijoje buvo šokiruojančiai šiltas. Vietiniai gyventojai tai įvardina kaip visuotinio atšilimo pasekmę.
„Vietomis sniego buvo iki kelių ar net gausiau. Tam, kad pasiekčiau puskilometrį nuo kelio esančią stovyklą, tekdavo su visais daiktais per pusnis ridentis“, – prisiminė Danielius.
Apie lietuvaičio bėgimą Aliaskoje žinojo daug vietinių gyventojų. Jis kartą net buvo pakviestas vietos mokykloje paaugliams papasakoti apie savo sumanymą.
„Jie daug klausinėjo ne apie mane, o apie Lietuvą. Yra nemažai manančių, kad tebegyvename pirkelėse, o klimatas yra atšiauresnis nei šiaurėje. Būtent tuomet, kai visiems, ypač sutiktiems kelyje, pasakojau apie tėvynę, supratau, jog šis iššūkis nėra vien išmėginimas sau. Tai kartu ir savo šaknų pristatymas pasauliui“, – patikino Danielius.
Per 46 dienas vaikinas vienas laukine gamta nubėgo 1 500 kilometrų nuo Anchorage miesto iki Prudhoe įlankos. Tai buvo ne pirmasis D. Narausko iššūkis – 2016 m. jis nuo San Francisko iki Niujorko ant riedlentės keliavo sulaužyta ranka.
kaunoaleja.lt informacija
