Kiekvienų metų liepos 8 dieną minima Tarptautinė alergijos diena, skirta atkreipti dėmesį į įvairias alergijas ir jų poveikį žmonių sveikatai. Nors daugelis žino apie maisto, žiedadulkių, gyvūnų kailio ar seilių sukeltas alergijas, mažiau kalbama apie alergines reakcijas, kurias gali sukelti gyvačių įkandimai.
Pasak Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Vaikų skubiosios pagalbos, intensyviosios terapijos ir konsultacijų skyriaus vedėjos Violetos Radžiūnienės, šiemet per pastarąsias porą savaičių į ligoninę dėl gyvačių įkandimo kreipėsi net trys vaikai.
Lietuvoje nuodingų gyvačių įkandimai yra palyginti reti, nes mūsų šalyje gyvena tik viena nuodinga gyvatė – angis. Vidutiniškai Lietuvoje gydymo įstaigose per metus registruojama apie 60 -70 gyvačių įkandimo atvejų, tačiau nėra nei vieno atvejo, pasibaigusio mirtimi.
„Angies įkandimas nėra mirtinas sveikam suaugusiam žmogui, tačiau vaikams (dėl jų nedidelio svorio), vyresnio amžiaus žmonėms ar alergiškiems asmenims tai gali sukelti rimtų sveikatos problemų, sunkių organizmo alerginių reakcijų. Gyvačių įkandimų ir su jais susijusių alerginių reakcijų gydymas priklauso nuo reakcijos sunkumo. Lengvi simptomai gali būti gydomi antihistamininiais (priešalerginiais), nuskausminamaisiais vaistais, o sunkesniais atvejais gali prireikti ir intensyvios medicininės priežiūros“, – teigia gydytoja.
„Kepštelėjo“ angis, žaltys ar gluodenas?
Dažniausiai gyvatės įkandimas yra skausmingas, plika akimi matomos specifinės įkandimo žymės. Skirtumai tarp angies, žalčio ir gluodeno įkandimų gali būti atpažįstami pagal keletą požymių. Angies įkandimui būdingi du, maždaug centimetro atstumu vienas nuo kito nutolę taškai (dviejų dantų žymės). Žaltys dažniausiai palieka „kitokio rašto“ kelias smulkesnes žymes, kadangi turi daug mažų dantų. Nuo gluodeno įkandimo lieka labai smulkios ir sunkiai pastebimos žymės, nes ji neturi dantų.
Žinotina, kad nuo nuodų kiekio ir įkandimo laiko priklauso pasireiškiantys simptomai: pavyzdžiui, ankstyvą pavasarį po žiemos susikaupusi angies nuodų koncentracija yra ženkliai didesnė ir jai įgėlus organizmo reakcija, tikėtina, bus stipri. Neseniai maistą medžiojusi ir nuodus suleidusi į grobį gyvatė jai užmynusiam ar išgąsdinusiam žmogui gali „kepštelti“, bet visiškai nesuleisti arba suleisti labai nedidelį kiekį nuodų – „įkąsti sausai“. Tuomet įkandimo vietoje dažniausiai nebūna jokio paraudimo, patinimo, juntamas nedidelis skausmas.
Pirmoji pagalba įkandus gyvatei
Vienas esminių patarimų, padėsiančių išvengti gyvatės įgėlimo – būti budriems, atsargiems, vengti rizikingų vietų: aukštos žolės, miško, samanų, akmenų krūvos. Jei susiruošėte į mišką uogauti ar grybauti – dėvėti apsauginius drabužius: aukštus batus, ilgas kelnes, žiūrėti po kojomis.
Gyvatei įgėlus į ranką, reikėtų kaip įmanoma greičiau nusiimti žiedus, laikrodį, nes rankai tinstant tai padaryti bus sudėtingiau.
„ Jeigu turite šaltkrepšį ar šaltesnį produktą – pridėkite prie įkandimo vietos; esant galimybei – dezinfekuokite ją. Jei angis įkando į galūnę – pakelkite ją aukštyn. Iki kol atvyksite pas medikus, jei turite, rekomenduojama, duoti vaistų nuo skausmo, alergijos,” – vardija Violeta Radžiūnienė.
Gydytoja įspėja jokiu būdu neužveržti įkandimo vietos, nes tuomet nuodas kaupsis tik pažeistoje vietoje ir atleidus nuodo patekimas į organizmą bus labai staigus. Nečiulpti nuodų – nes iščiulpsime tikrai labai mažai nuodų, o jei burnos ertmėje bus žaizdelių, galime pakenkti ir sau.
Alerginės reakcijos įgėlus gyvatei
Gyvačių nuodai gali sukelti tiesioginę imunologinę reakciją, kuri pasireiškia odos bėrimais, patinimais ir niežuliu. Nuodai per kraujotaką ir limfą keliauja toliau, ir tinimas gali plisti. Svarbu žinoti, kad audinių tinimas vyksta ne tik išorėje, bet ir vidiniuose audiniuose, todėl priklausomai nuo įkandimo vietos, jei, pavyzdžiui, gyvatė įgėlė į kaklą, galvos ar veido sritį, gali netgi sutrikti kvėpavimas. Įgėlus angiai, galimas tiek kraujospūdžio padidėjimas, tiek ir sumažėjimas. Gali pasireikšti kiti tipiniai alergijos simptomai: atsirasti pykinimas, vėmimas. Jei pacientas serga lėtinėmis ligomis, nuodas, patekęs į kraujotaką, suaktyvina jas. Pavyzdžiui, sergant cukriniu diabetu, gali pradėti „šokinėti” gliukozės kiekis kraujyje.
Nepriklausomai nuo to, kokia gyvatė įkando, būtina, kad vaiką ar suaugusįjį apžiūrėtų medikai. Atvykus į gydymo įstaigą, gydytojas stebi pacientą, o esant poreikiui – paskiria reikiamą gydymą. Labai retais, išimtinais atvejais, pacientui prireikia suleisti specifinį serumą (priešnuodžius).
