Lengva priimti tai, ką Jėzus Kristus kalba apie artimo meilę, teisingumą ar tikėjimo svarbą. Tačiau Viešpaties žodžius apie priešų meilę sunku priimti, juo labiau – įgyvendinti. Tikriausiai kiekvienas esame patyręs neteisybių ar paniekos; ne kartą buvome apkalbėti, o gal ir apšmeižti, todėl visiems gerai pažįstamos mumyse sukylančios pykčio emocijos, kai susiduriame su mus nuskriaudusiais žmonėmis.
Dievo žodis labai įsakmiai kalba apie krikščionio pareigą mylėti ne tik gerus, mus mylinčius žmones, bet ir savo priešus. Tai sunkus įpareigojimas, bet būtinas, jei norime būti ištikimi Jėzaus draugai.
Senajame Testamente galiojo moralinė nuostata: „Akis už akį, dantis už dantį“ (Kun 24,20). Bet ir jame randame pavyzdžių, kaip žmonės sugebėdavo už patirtą blogį neatsimokėti tuo pačiu. Samuelio knygoje pasakojama kaip karalius Saulius persekiojo karo žygiuose pasižymėjusį Dovydą ir norėjo jį nužudyti. Vieną naktį, kai Sauliaus stovykloje visi kietai miegojo, Dovydas turėjo galimybę karalių nužudyti, bet to nepadarė. Paėmęs karaliaus ietį, ir pasitraukęs į saugų atstumą, sušuko karaliui: „Štai ietis, o karaliau! Šiandien Viešpats padavė tave į mano rankas, bet aš nepakėliau rankos prieš Viešpaties pateptąjį“ (1 Sam 26, 22-23).
Evangelistas Lukas, atpasakodamas Jėzaus pasakytas kalbas, labai aiškiai įvardija jo mokymą apie priešų meilę: „Jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus“ (Lk 6,27-28).
Jėzus paaiškino, kodėl turime būti atlaidūs ir gailestingi: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista“ (Lk 6,36-37). Atkreipkime dėmesį į didžiausią Jėzaus pažadą tiems, kurie už blogį neatsilygina blogiu: „Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai“ (Lk 6,35). Mūsų atlaidumas mus daro panašius į dangiškąjį Tėvą; iškelia mus iki Dievo vaikų aukštumą.
Savo mokymą apie priešų meilę Jėzus gražiausiai paliudijo savo pavyzdžiu. Prikaltas prie kryžiaus Jėzus meldėsi už savo priešus: „Tėve atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23,34). Jėzaus pavyzdžiu sekė ištikimiausi jo draugai.
Naujojo Testamento knygoje „Apaštalų darbai“ pasakojama apie diakono Stepono tarnystę, kuri baigėsi jo nužudymu. Apmėtomas akmenimis prieš mirtį jis meldėsi už savo kankintojus: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ (Apd 7,60).
Pasakojama apie įkalintą palaimintąjį Teofilių Matulionį, kaip jis būdavo tardomas naktimis. Kartą matydamas kaip jo tardytojas miego marinamas kamuojasi, užjausdamas jį kalbėjo, kad dėl kalinio jis turi irgi daug vargti. Ši užuojauta suvirpino tardytojo širdį, ir jis pasiūlė kaliniui net savo sumuštinį.
Kai kam gali atrodyti, kad mūsų atlaidumas gali būti suprastas, kaip nuolaidžiavimas blogiui. Iš tikrųjų, atlaidumas liudija ne mūsų silpnumą ir pritarimą blogiui, bet mūsų moralinę tvirtybę ir dvasinę aukštumą, į kurią pakyla giliai tikintis žmogus.
Kristus, kviesdamas mylėti priešus, reikalauja ne mūsų emocijų, bet aiškaus apsisprendimo net mus nuskriaudusiam žmogui linkėti ir daryti tik gera. Pasitikrinkime, kiek esame nuoseklūs Jėzaus sekėjai.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
