Spalio pabaigoje Ukrainos Lvive įvyko tarptautinė konferencija „Laisvę tautoms“. Oficialiai ji buvo skirta paminėti Ukrainos Aukščiausiosios Rados sprendimą pripažinti Čečėnijos Respubliką Ičkeriją okupuota valstybe. Tačiau tikroji renginio prasmė buvo gerokai gilesnė — sutelkti Rusijos pavergtų tautų atstovus, kad jie galėtų kalbėti savo balsu, pasidalyti istorijomis apie okupaciją, tremtis ir laisvės siekius.
Konferencijoje dalyvavo Ukrainos Aukščiausiosios Rados deputatai, Čečėnijos Respublikos Ičkerijos vyriausybės vadovas tremtyje Achmedas Zakajevas, taip pat Čerkesijos, Kalmukijos, Azerbaidžano ir kitų tautų atstovai. Renginio metu pasirašytas istorinis memorandumas tarp Lvivo apskrities ir Ičkerijos vyriausybės tremtyje, apimantis kultūros, jaunimo ir sporto bendradarbiavimą. Šis simbolinis, bet labai reikšmingas dokumentas pažymi naują etapą — diplomatinį ir kultūrinį tiltą tarp Ukrainos bei tautų, siekiančių išsivaduoti iš Rusijos įtakos.
Visi dalyviai sutartinai pabrėžė vieną esminę mintį: kol egzistuos Rusijos imperinė sistema, šiame regione nebus taikos. Laisvė pavergtoms tautoms įmanoma tik tada, kai subyrės pati imperija. Šie žodžiai, ištarti Lvive, skambėjo ne kaip deklaracija, o kaip pažadas — tęsti kovą, stiprinant kultūrinius ryšius ir tarptautinį bendradarbiavimą.
Kad konferencija įvyktų, savo indėlį įdėjo ir Lietuva — tiksliau, politikas Stanislovas Buškevičius, jau daugelį metų palaikantis čečėnų laisvės siekius. Dar 1997 m. jis kartu su bendražygiais ir sportininkais organizavo tarptautinį kikbokso turnyrą Džocharo Dudajevo taurei laimėti, taip parodydamas, kad sportas gali tapti diplomatinės kovos forma. Šįkart būtent Buškevičius sujungė Ičkerijos vyriausybės atstovus su Lvivo apskrities politikais — tarp jų ir deputatu Olegu Pankevičiumi, kuris ir suorganizavo konferenciją.
Stanislovas Buškevičius renginyje dalyvavo nuotoliniu būdu. Savo kalboje jis pabrėžė tautų teisę į laisvę ir pasiūlė naują kryptį – tautinių olimpinių komitetų kūrimą. Jo manymu, būtent sportas galėtų tapti keliu į tarptautinį pripažinimą — kaip kadaise nutiko Palestinos ar kitų tautų atvejais. „Per sportą galima pasiekti daugiau nei per tuščias deklaracijas. Sportas vienija ir suteikia tautai veidą bei balsą pasaulio akyse“, – teigė S. Buškevičius.

Lvivo konferencija „Laisvę tautoms“ buvo ne tik politinis renginys, bet ir emocinis suartėjimo momentas. Ji sujungė žmones iš skirtingų žemynų, tačiau su bendru likimu — būti okupuotiems, ištremtiems, bet vis tiek gyviems savo idėja. Kiekvienas pasisakęs kalbėjo apie viltį, kuri neblėsta net karo akivaizdoje.
Šis susitikimas Lvive tapo dar vienu įrodymu, kad laisvės siekis yra universalus. Jis jungia ukrainiečius, čečėnus, lietuvius ir visus, kurie tiki: imperijos griūva, bet tautų valia išlieka. Ir kol ji gyva — tol bus kam ištarti: „Laisvę tautoms.“




























