Žmogus gali būti laimingas tik būdamas visiškai laisvas. Izraelitai Egipte kentė priespaudą, jautėsi labai nelaimingi ir šaukėsi Dievo pagalbos. Dievas pašaukė Mozę išvesti izraelitus į laisvę Pažadėtoje žemėje. Ši žemė buvo arti Egipto, bet kelionė truko net keturiasdešimt metų.
Dievas norėjo, kad į laisvę keliaujantys izraelitai būtų laisvi ne tik nuo išorinės vergovės, bet laisvi ir savo dvasia. Tačiau dvasinė laisvė per savaitę neįsigyjama. Dvasiškai laisvas žmogus tampa tik tuomet, kai jis pradeda gyventi tiesoje – pagal žmogaus širdyje įrašytą Dievo įstatymą.
Prie Horebo kalno Dievas davė Dekalogą – Dešimt įsakymų, kurie turėjo tapti dvasiniu keliu į laisvę keliaujančiai tautai. Dekalogo įsakymai apibrėžė žmogaus pareigas Dievui ir vieni kitiems.
Pati ilgiausia 119 psalmė, turinti net 176 eilutes, skelbia, kad žmogus gali būti laimingas tik laikydamasis Dievo įsakymų: „Laimingi, kurių kelias be priekaišto, kurie gyvena pagal Viešpaties Mokymą. Laimingi, kas laikosi jo įsakų, ieško jo visa širdimi, nedaro nieko pikto, bet eina jo keliais“ (Ps 119, 1–3).
Dievas siuntė į žemę savo Sūnų, kad jis parodytų žmonėms kelią į amžinąją laimę – paskelbtų Evangeliją apie Dangaus karalystę ir už žmonių amžinąją laimę paaukotų savo gyvybę ant kryžiaus. Jėzus, pradėjęs skelbti Evangeliją apie Dievo karalystę, aiškiai nurodė, kad siekia ne panaikinti ar pakeisti Dievo Įstatymą, bet tobulai jį įvykdyti. Jis kalbėjo: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti“ (Mt 5, 17).
Po Jėzaus žengimo į dangų žmones išlaisvinančią Evangeliją nešė pasauliui jo mokiniai. Apaštalas Paulius buvo Dievo pašauktas nešti Evangelijos žinią į anuometinį stabmeldišką žmonių gyvenimą. Jis apkeliavo daugelį šalių, skelbdamas Jėzaus mokymą; po to rašydavo tikinčiuosius stiprinančius laiškus. Laiške Korinto krikščionims Paulius rašė: „Mes skelbiame slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo amžių paskyręs mums išaukštinti“ (1 Kor 2, 7).
Šią dieviškąją išmintį randame Jėzaus paskelbtoje Evangelijoje, todėl turime rūpestingai ją studijuoti ir su Dievo pagalba kuo tobuliau vykdyti.
Paulius įspūdingai paaiškina, kas mūsų laukia, jei būsime ištikimi Viešpaties Evangelijai: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9). Kaip gera girdėti šiuos paguodos žodžius, kuriais užtikrinama mūsų amžinoji laimė. Šie žodžiai visais amžiais stiprino krikščionis, ypač kai jiems tekdavo susidurti su dideliais išbandymais.
Tačiau kol gyvename čia, žemėje, mes visi be išimties esame gundomi laimės ieškoti ne Jėzaus mokyme, ne Evangelijoje, bet pasaulio rodomuose keliuose. Informavimo priemonės mums įteigia, kad būsime laimingi tik tuomet, jei turėsime daug pinigų, daug galios ir galėsime naudotis visais galimais malonumais. Šiai pasaulio įtakai galima atsispirti tik palaikant labai gyvą santykį su Dievu, ir mes tai darome melsdamiesi, švęsdami sakramentus, dalyvaudami Mišiose.
Senojo Testamento Siracido knygoje rašoma: „Prieš kiekvieną žmogų yra gyvenimas ir mirtis, ką žmogus pasirenka, tai bus jam duota“ (Sir 15, 17). Dievo padedami, rinkimės tai, kas veda į gyvenimą.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
