Paskutinį liturginių metų sekmadienį švenčiame Kristaus, Visatos Valdovo, šventę. Šia proga esame kviečiami pamąstyti, kokią vietą Jėzus Kristus užima mūsų širdyse. Gal kai ką turėtume savyje pakeisti, kad Kristus būtų mūsų gyvenimo Alfa ir Omega.
Evangelija pristato mums Kristų ne karališkame soste, bet surištą ir vainikuotą erškėčių vainiku. Tautos vadai ir aukštieji kunigai atvedė Jėzų pas Romos vietininką Pilotą ir pareikalavo, kad pasmerktų jį mirčiai ant kryžiaus. Jėzui buvo inkriminuojamas nusikaltimas, kad jis skelbėsi esąs karalius. Į Piloto klausimą: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau išduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“ (Jn 18, 36). Į Piloto pakartotą klausimą: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 37).
Taigi, Kristus nebuvo politinis karalius, atėjęs jėga valdyti žmonių, bet dvasinis karalius, atėjęs liudyti tiesos apie Dievą, mylėti žmones ir juos burti į Dangaus karalystę. Burti ne prievarta, bet meile, apglobti visus ne jėga, bet gailestingumu.
Kristaus kuriamos karalystės konstitucija yra Evangelija. Ją jis skelbė ir per apaštalus paliko mums kaip svarbiausią tiesą, kuria turime tikėti, ir kaip kelią, kuriuo turime eiti į amžinąjį gyvenimą, kur būsime apglėbti dabar net sunkiai įsivaizduojamos begalinės Dievo meilės.
Jėzaus skelbtos Evangelijos šerdis yra meilės įsakymas. Prieš savo kančią Vakarienbutyje Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymu ir pasilieku jo meilėje“ (Jn 15, 9–10).
Jėzus nepažadėjo, kad ištikimiausi jo mokiniai bus apsaugoti nuo kančios ir kitų išbandymų, bet pažadėjo būti su jais ir juos stiprinti: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).
Kristaus Karaliaus sostas čia, žemėje, yra kiekvienas Mišių stalas, ant kurio švenčiama nekruvinoji Jėzaus auka, ir kiekvienas tabernakulis, kuriame laikoma Eucharistija. Todėl Mišioms ir Eucharistijos adoracijai tikinčio žmogaus gyvenime turi tekti išskirtinė vieta.
Kristaus Karaliaus šventėje pasitikrinkime, koks yra mūsų santykis su Jėzumi. Ar esame tikri Jėzaus draugai? Jėzus primena, ko nori iš savo draugų: „Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau“ (Jn 15, 14), ir: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų“ (Jn 14, 15).
Nors Jėzus mus be galo myli, mes esame laisvi į jo meilę atsiliepti arba neatsiliepti ir ieškoti meilės kūriniuose. Dar blogiau, mes galime visiškai nutraukti meilės santykį su Dievu, ir tai atsitinka tuomet, kai žmogus dideliuose dalykuose sąmoningai laužo Dievo įsakymus.
Kristaus Karaliaus bendruomenė yra krikščionys, ypač tie, kurie kuo tobuliau seka Jėzaus pėdomis. Daugelis jų šį sekimą yra apvainikavę net kankinyste. Jėzaus motina Marija, šventieji ir kankiniai rodo kelią, kaip reikia sekti paskui Jėzų. Jeigu jie galėjo taip mylėti Jėzų, kodėl negalėčiau ir aš mylėti panašiai?
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
