Net sutrikusio miego priežastimi gali būti prasta kepenų veikla. Ką valgyti, kad kepenys būtų sveikos? Atsakymas į šį klausimą yra svarbus daugeliui žmonių, nes kepenų neskauda, jose nėra skausmo receptorių, o lėtinės kepenų ligos prasideda nejučia.
Kankina nepaaiškinamas nuovargis, maudžia po dešiniuoju šonkaulių lanku, niežti odą, pučia pilvą, yra pageltę akių obuoliai ir oda, patamsėjęs šlapimas? Tokie negalavimai atsiranda jau tada, kai kepenų liga būna pažengusi.
Lėtinių kepenų susirgimų priežastys gali būti įvairios (virusinės, autoimuninės, genetinės). Pastaruoju metu medikai vis dažniau diagnozuoja kepenų ligą, siejamą su mitybos ir gyvensenos ypatumais, kuri gali turėti negrįžtamų pasekmių žmogaus sveikatai – tai nealkoholinė steatozinė kepenų liga. Šiai ligai progresuojant vystosi kepenų uždegimas (steatohepatitas) bei kepenų cirozė.
Nealkoholinė kepenų suriebėjimo liga – dažniausias kepenų susirgimas Vakarų industrinėse šalyse. Didžiausi kepenų suriebėjimo rizikos veiksniai yra pilvinis nutukimas (kai didžiausia riebalų sankaupa yra pilvo srityje), antro tipo cukrinis diabetas, dislipidemija (cholesterolio apykaitos sutrikimai) ir metabolinis sindormas.
Gydytojos gastroenterologės Aidos Žvirblienės teigimu, norint kuo ilgiau išsaugoti sveikas kepenis, reikėtų peržvelgti valgymo įpročius. Ar žmogus valgo tik tada, kai iš tiesų jaučia fiziologinį alkį? Ar valgymu bandoma slopinti neatpažintas emocijas, nerimą? Ar sugebame valgyti, įsisąmonindami patį valgymo procesą: neskubėdami, pamąstydami, kaip iki parduotuvių, mūsų namų atkeliavo maistas, kaip jis buvo ruošiamas, ir pasimėgaudami bei sau atskleisdami įvairiapusę patiekalų skonių paletę?
Valgymo įpročiai pasikeičia ne per dieną, todėl siekiant pokyčių, gydytojos A. Žvirblienės įsitikinimu, svarbu tvirta motyvacija – tik tuomet bus lengviau siekti užsibrėžtų pokyčių. Griežti dietos planai, jei nebus motyvacijos, ilgalaikių pokyčių neatneš, tik dar labiau įstums į užburtą dietų vaikymosi ratą.
– Nusprendus keisti mitybos įpročius neretai atrodo, kad nebeliko produktų, kuriuos galima valgyti. Ką patartumėte?
Pastebėjau, kad Lietuvoje žmonės labai linkę eksperimentuoti su savimi, puola į įvairiausius maitinimosi kraštutinumus, apriboja savo maitinimosi racioną iki absurdo, konsultuojasi su mitybos specialistais, neturinčiais jokio medicininio išsilavinimo. Juk šiais laikais einame operuotis pas chirurgą, o ne pas mėsininką. Tai kodėl nesikonsultuojame su gydytojais dietologais?
– Kaip ruošti, kad maistas teiktų daugiau naudos nei žalos?
– Maisto vertė priklauso ne tik nuo jo kokybės, bet ir nuo indų bei paruošimo būdo. Pavyzdžiui, garuose troškintas ar virtas maistas yra sveikesnis kepenims nei keptas riebaluose ar daug kartų termiškai apdorotas. Subraižytose tefloninėse keptuvėse kenksminga ruošti maistą dėl vėžio rizikos. Svarbu, kad maistas būtų įvairus, subalansuotas, paskanintas įvairiomis prieskoninėmis žolelėmis. Vertėtų neužmiršti daržovių, vengti sūrių, perdirbtų, mažos maistinės vertės produktų.
– Kokios turėtų būti baltymų, riebalų ir angliavandenių proporcijos, kad išsaugotume sveikas kepenis ir gerai jaustumės?
– Nustatyta, kad per parą baltymai turi sudaryti apie 15–20 proc. suvalgomo maisto. Kepenyse vyksta pagrindinė baltymų sintezė, todėl baltymailabai svarbūs maitinimosi racione, jei sergama kepenų ligomis. Tačiau ir čia svarbus saikas – baltymų perteklius blogina inkstų veiklą ir skatina inkstų nepakankamumą, tad eksperimentuoti su baltymine dieta pavojinga.
Skaičiuojant dienos kalorijas negalima atsisakyti riebalų. Jei žmogus per parą suvartoja riebalų mažiau nei 20 procentų viso raciono, kyla pavojus, kad jo organizmui pritrūks riebaluose tirpių vitaminų. Sumažinus riebalų vartojimą, organizmas stengiasi kompensuoti energijos trūkumą, todėl nejučia racione vis daugiau atisranda beverčių saldumynų, kurių perteklius organizme virsta riebiosiomis rūgštimis, o šios trigliceridų pavidalu nešamos į kepenų ląsteles. Taip riebėja kepenys. Verta mitybą praturtinti polinesočiosiomis rūgštimis, kurios pasižymi antiuždegiminiu poveikiu, gausios antioksidantų.
Reiktų nepamiršti ir vaistinių augalų, kurių teigiamas poveikis kepenims įrodytas moksliniais tyrimais.
– Kokios augalinės medžiagos gali padėti sumažinti kepenų suriebėjimą?
– Mokslu pagrįstas yra augalinis derinys iš ciberžolės šaknų (kurkumino), tikrojo margainio sėklų (silimarino) ir juodųjų pipirų ekstraktų (piperino). Tyrimai patvirtina, kad šių augalų sudėtyje esančios veikliosios medžiagos padeda greičiau atstatyti pažeistas kepenų ląsteles, skatina kepenų veiklą – savotiškai valo organizmą, neleidžia kepenims suriebėti ir tirpdo jau susidariusius riebalus.
Vartojami kartu šie augaliniai ekstraktai veikia kur kas stipriau nei atskirai, nes kurkuminas geriau pasisavinamas net iki 20 kartų, jei vartojamas kartu su piperinu, o silimarinas yra aktyvesnis piperino poveikio dėka.
– Koks maistinių skaidulų vaidmuo virškinimo procese?
– Be maistinių skaidulų virškinimas nebus geras, sutriks ir kepenų veikla. Per parą maistinių skaidulų reikėtų suvalgyti bent 25 gramus. Kai kam tai padaryti gali būti sunku, nes, pavyzdžiui, suvalgę vieną bananą gauname vos 3 gramus skaidulų. O skaidulos sudaro gerųjų bakterijų terpę, gerina šių bakterijų darbą.
Kepenų veiklos sutrikimai dažniausiai klaidingai siejami tik su alkoholio, vaistų vartojimu, net nesusimąstoma apie tai, kokią įtaką joms gali padaryti mitybos įpročiai. Įpročius pakeisti nėra lengva, tačiau verta pradėti. O pirmas žingsnis į palankią kepenims mitybą gali būti klausimas sau prieš kiekvieną kąsnį – ar tikrai noriu, kad šis maistas taptų mano kūnu?
