Sausio 13-osios – Laisvės gynėjų dienos– išvakarėse kauniškėje istorinėje Prezidentūroje iškilmingai apdovanotas 19-asis Stasio Lozoraičio premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ laureatas. Simboliška, kad aukščiausią Lietuvos žurnalistų draugijos (LŽD) įsteigtą premiją gavo 1991 m. sausio barikadų kino operatorius Domantas Vildžiūnas. Ir graudu, nes jo jau nebėra tarp mūsų (staiga mirė pernai lapkričio 9 d.) – apdovanojimas įteiktas D. Vildžiūno šeimai. Istorinėje Prezidentūroje, kurios kiemas tą pavakarę buvo kaip dieną nušviestas daugybės lempučių girliandų, susirinko gausus būrys D. Vildžiūną pažinojusių, mylėjusių, gerbusių žmonių, kad prisimintų jo kūrybą, pasižiūrėtų ištraukų iš Domanto režisuotų, filmuotų, montuotų dokumentinių juostų.
Įgimtas optimistas
Artimieji (D. Vildžiūno mama Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė, žmona Marija Vildžiūnienė ir sesuo Liudvika Pociūnienė) pageidavo, kad ceremonijos atmosfera nebūtų liūdna, nes Domantas pasižymėjo įgimtu optimizmu. Pirmiausia susirinkusieji pamatė kadrus iš nuotaikingo 1993 m. dokumentinio filmo „Symphony Space“ („Niujorko gatvės muzikantai“) ir pasiklausė ugningų afroamerikietiškų melodijų. Tai buvo viena iš pirmųjų D. Vildžiūno juostų. LŽD centro valdybos (CV) pirmininkė Gražina Viktorija Petrošienė paprašė į Prezidentūrą susirinkusius žmones tylos minute pagerbti Domanto ir per sovietinę 1991 m. sausio agresiją žuvusiųjų atminimą.
Pastebėkime talentus2015 m. S. Lozoraičio premijos laureatas, LŽD CV atsakingasis sekretorius Arnoldas Aleksandravičius paaiškino, kodėl S. Lozoraičio premijos kandidatų vertinimo komisijai pasiūlė apdovanoti D. Vildžiūną, nes gana neįprasta aukščiausią kasmetinį LŽD prizą už žurnalistinę veiklą įteikti asmeniui po mirties. Prieš tai komisija tik kartą taip nusprendė – 2003 m. premiją skyrė buvusiai LŽD vadovei Romai Grinbergienei.
„Dėl to mes patys kalti – nepastebime talentingų kūrėjų, grynuolių, kol jie būna tarp mūsų. O paskui bandome atsigriebti, numalšinti sąžinės priekaištus rašydami graudžius nekrologus. D. Vildžiūnas buvo tos pačios kartos žmogus kaip ir aš: esame gimę 1963-iųjų vasarą, tik jis mėnesį vėliau, liepą. Nors asmeniškai nepažinojau Domanto, tikriausiai turiu teisę kalbėti apie jį tos kartos vardu“, – tvirtino A.Aleksandravičius.
Kariški genai
Anot A. Aleksandravičiaus, sociologai, politologai šiuolaikinius 53–54 metų Lietuvos piliečius kartais vadindavo „prarastąja karta“. „Gimėme jau išblėsus partizanų sąjūdžiui, o 1972 m. per Kalantines, Kauno sukilimą buvome dar vaikai. Kremlius tikėjosi padaryti iš mūsų savo janyčarus, homo sovietikus. Domantas –akivaizdus įrodymas, kad Kremliui nepavyko palenkti šios kartos. Gal nulėmė ir D. Vildžiūno senelio, Pirmosios Lietuvos Respublikos generolo Kazio Ladigos genai“, –svarstė kalbėtojas.
Atskleidė Kremliaus kėslus
2000–2001 metais Lietuvos visuomeninė televizija rodydavo politinę laidą „Faktų aNATOmija”, kuri jau tada, prieš 16 metų (2000-aisiais) perspėjo Lietuvos piliečius, kokį pavojų Baltijos šalims, posovietinei erdvei, Europai ir pasauliui kelia ką tik į Kremlių persikėlusio KGB karininko, sovietų revanšisto Vladimiro Putino režimas. „Tokių publicistinių laidų labai trūksta dabar, nežabotos Kremliaus informacinės agresijos prieš Lietuvą laikais. Kiek žinau, paryškinti laidos pavadinimo antrojo žodžio „anatomija“ keturias raides NATO, pabrėžti pagrindinį Lietuvos geopolitinį siekį ir suteikti laidos pavadinimui nepakartojamo originalumo buvo vieno iš autorių, Domanto, sumanymas“, – teigė A.Aleksandravičius.
Išdrįso neplaukti pasroviui
Laidos „Faktų aNATOmija“ rengėjai D.Vildžiūnas, Aras Lukšas ir Vitalijus Karakorskis (2014 m. S. Lozoraičio premijos laureatas – red. past.) nebijojo vadinti Čečėnijos sostinės Džochargala, tai yra Džocharo miestu, pirmojo pasaulietinės Čečėnijos Respublikos Ičkerijos prezidento garbei, o ne rusišku, rusų generolų primestu Grozno pavadinimu, kurį neprincipingai kartojo to meto Lietuvos laikraščiai, TV kanalai ir radijo stotys (iki šiandien).
„Labai gerai, kad būtent dabar, o ne po metų, penkerių ar dešimties, premija skirta D. Vildžiūnui. Juk jis buvo ir pašto ženklų dailininkas, nors kažkodėl šis svarbus faktas į oficialias Domanto biografijas neįtrauktas. 2016-uosius Seimas buvo paskelbęs prezidento Kazio Griniaus metais. O Domantas K. Griniaus 150-ųjų gimimo metinių proga sukūrė išraiškingą pašto ženklą trečiajam Lietuvos prezidentui“, – priminė LŽD narys A. Aleksandravičius.
Dovanojo gerą nuotaiką
Vienas po kito apie įspūdžius iš pažinties su D. Vildžiūnu (daug metų trukusios, trumpesnės ar tik rankos paspaudimo) dalijosi žurnalistas Rytas Staselis, 1988 m. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, filosofas Arvydas Juozaitis, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus pirmininkas Vidas Mačiulis.
Kalbėjusieji pabrėžė, kad Domanto kūrybai buvo būdinga subtili ironija. Ne arkliški juokai, užgaulios patyčios, būdingos mūsų žiniasklaidai ir pramogų verslui, bet švelni pašaipa, nuo kurios visiems linksma, net ir tiems, kurie patraukiami per dantį.
Viename interviu „Bernardinų“ portalui prieš 9 metus, gavęs Italijos tarptautinio kariuomenės filmų festivalio pagrindinį prizą už dokumentinį filmą „Devyni laiškai iš Afganistano“, Domantas sakė, kad maloniai pasijunta, kai per jo filmų peržiūras žmonės sukikena, prunkšteli ir išeina iš kino salės geros nuotaikos. D. Vildžiūnui labai rūpėjo, kad jo kūryba nesukeltų žiūrovams, vertintojams depresijos ir neužgriūtų žmonių kaip svarsčiai.
Ironiškas žvilgsnis į politikusPremijos „Kelyje į vilties prezidento Lietuvą“ mecenato, politiko ir ūkininko Kazio Starkevičiaus įsteigtos Stasio Lozoraičio senjorų akademijos vadovas Vidmantas Budrys padeklamavo savo paties sukurtą ketureilį D. Vildžiūno garbei.
Susirinkusiųjų dėmesį prikaustė parodyti 1991 m. sausio 13-osios sovietinės agresijos vaizdai, kuriuos rizikuodamas gyvybe filmavo D. Vildžiūnas. Visus pralinksmino ironiškas 1992 m. filmas „Dvylika kėdžių juodvarniais lakstančių“ (to meto Lietuvos politikus Domantas palygino su garsiojo satyrinio romano veikėjais, po visą Rusiją ieškojusiais kėdžių sėdynėse per bolševikų revoliuciją įsiūtų brangakmenių).
Iš filmų galima mokytis istorijos
„Žiūrėdamas šiuos Domanto Vildžiūno filmus kuo aiškiausiai prisiminiau Lietuvos kelią į laisvę, tarsi tai būtų vykę tik vakar. Gaila, kad kai kurie palyginimai ne dabartinių laikų naudai. Pirmoji monarchė, aplankiusi Lietuvą, buvo Danijos karalienė Margretė II. 1992 m. liepą ji susitiko su Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininku Vytautu Landsbergiu. O vienas pirmųjų užsienio pareigūnų, apsilankiusių pas dabartinį Seimo Pirmininką, buvo Rusijos ambasadorius Lietuvoje“, – sakė Seimo narys K. Starkevičius, įteikdamas Stasio Lozoraičio premiją „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“.
Nuotraukose: Akimirkos iš Stasio Lozoraičio vardo premijos įteikimo iškilmių Istorinėje Prezidentūroje Kaune
www.istorineprezidentura.lt nuotr
www.lzdraugija.lt inf.
