Tėvai imasi už galvos, forumuose nerimsta kalbos: dabar jaunimas mieliau renkasi virtualų bendravimą nei pokalbius su artimaisiais. O pedagogų darbas vertinamas AUKSINIU MEDALIU. Paaugliai vis dažniau iškelia mokymosi sąlyga “o kam to reikia?”
Koučingo specialistė – Kamila Golod, konferencijų stovyklos principu „9 zuikiai” VERSLIEMS ir PAAUGLIAMS dalinasi patarimais: kodėl Z kartos paaugliams tėvai tampa maišto objektu ir ką reikia daryti, kad taip neatsitiktų.
Negalima priešintis tam, kas jau vyksta
Paaugliams ypač svarbus tėvų palaikymas, nes jiems prasideda savęs ieškojimo periodas. Jie bando suprasti, kas jie, ar gyvena tokiomis pačiomis vertybėmis, kurias perdavė tėvai. Jaunimas pradeda save analizuoti ir domėtis kaip save identifikuoti su kita lytimi, kaip surasti tikrą santykį.
Žinoma, visos tos paieškos prasideda bandymų keliu, kurie mums – tėvams dažnai yra gana skaudūs arba sunkiai suprantami.
Juokaujama, kad Z kartos vaikai jau gimė su telefonu rankose ir su socialiniais tinklais. Iš vienos pusės tai mažina realų bendravimą, o iš kitos pusės tas virtualus pasaulis, internetiniai žaidimai – jie tiesiog yra šiandienos dalis. Galima priešintis tam kiek tik nori, bet gyvenimo realybė yra ta, kad vaikai naudojasi, vaikai žaidžia, ir auga jaunimas, kurie tiesiog tam skiria daug laiko.
Z karta visur ieško prasmės: už to slypi svarbūs ženklai tėvams
Iš bendravimo su paauglių tėvais dažnai girdžiu frazę: “mes tokie nebuvome – eidavome į kiemus, bendraudavome, susiburdavome, o jie to nedaro…”
Ir man tada kyla klausimas: o tada, kai mes patys buvome paaugliai ar negirdėjome tokių pačių pasakymų iš savo tėvų? “Mūsų laikais taip nebuvo, kaip čia pas jus viskas kitaip…” Tada juk ir jiems mūsų elgesys atrodė jau nebe toks, kaip jie darė, būdami paaugliško amžiaus.
Z karta daug laiko skiria socialiniams tinklams, žaidimams, bet tuo pačiu jie yra drąsesni nei mūsų karta. Jie dažnai kelia klausimus: “o kam to reikia?”. Tiesiog natūraliai ieško prasmės.
Tad kam kovoti prieš tai, kas yra ir ko mes nelabai galime pakeisti? Arba galime įtakoti, bet tik iš dalies?
Siūlyčiau pasidomėti, ką paauglys veikia tuose socialiniuose tinkluose, apie ką jis bendrauja su savo bendraamžiais, ką jie žaidžia. Nes už to gali slypėti didelė prasmė. Prasmė, kad mes pažįstame savo vaiką, o ne gasdiname jį ar iš karto su negatyvu sakome “vėl tu savo kompe ar telefone sėdi”.
Paklauskite, ką paauglys ten veikia. Gal jis žiūri kokį “know-how” , o gal jis klausosi jį dominančios paskaitos, žiūri prasmingus komiksus, arba jis bendrauja su savo draugais ir aptarinėja paskutines mados tendencijas. O gal domisi kur įdomiau praleisti savo laisvalaikį? Socialiniai tinklai tiesiog tampa pagrindiniu komunikacijos kanalu, ypač tarp paauglių. Ir reikia turėti omenyje, kad visada susidursime tam tikro laikmečio iššūkiais. Tiesiog dabar yra toks iššūkis.
Kai paklausiu tėvų ar jie domisi, ką jų vaikai veikia, jie atsako: “taip mes klausiame kur, su kuo, ką veikia, kiek laiko bus, kada grįš ir t.t.” Iš šių atsakymų iškyla klausimas patiems tėvams: ar jie iš tikrųjų domisi, kas jų paaugliams įdomu, ar domisi bijodami prarasti kontrolę?
Paauglys auga ir jis tampa vis labiau savarankiškas. Normalu, kad jis prieštarauja tvarkai, ir vertybėms, kurios buvo iki šiol. Tačiau atsitinka bėda – tėvai susiduria su akistata: kaip užauginti savarankišką, bet atsakingą žmogų? Jį paleisti, bet tuo pačiu metu padėti bei palaikyti taip, kad jis jaustų nuoširdžią tėvų paramą.
Paaugliams labai reikia tėvų palaikymo ir supratimo. Nesvarbu su kokiais gyvenimo iššūkiais tenka susidurti. Jie visada turi jausti, tėvų palaikymą: “ aš esu šalia tavęs ir būsiu, nepaisant visko.”
Kai mes matome, kad paauglys elgiasi ne taip kaip mums patinka, arba nesuprantame paauglio elgesio – jis gali tapti uždaresnis, jis gali pykti, gali net apriboti bendravimą su tėvais. Bet už to slypi gilūs paauglio brendimo procesai: jis ieško savęs, bando save suprasti bendraminčių tarpe. Todėl natūralu, kad bręsdamas praleis daugiau laiko su tais, kurie jį supranta ir palaiko.
Tėvų pareiga yra padėti atlaikyti emocijas
Paauglystė tai yra toks pat natūralus etapas, kaip ir kūdikio pradėjimas vaikščioti, kalbėti, valgyti. Tiesiog tame laikotarpyje žmogus yra ženkliai emocionalesnis. Tėvų pareiga yra padėti jaunam žmogui atlaikyti tas emocijas.
Dažniausiai pasitaikantys paauglio emocijų proveržiai: durų trankymas, pyktis, rėkimas, skaudūs žodžiai. O tėvai vietoj to, kad pasakytų “na taip tu dabar gali taip galvoti, nes suprantu tave, tai tik emocija ir žinau, kad viduje tu apie mus galvoji kitaip” – tėvai reaguoja kitaip.
Nors mes teigiame, kad taip nėra, bet tokiais atvejais kviečiu tėvus padaryti eksperimentą. Paimti A3 lapo formatą, įvairius žurnalus ir suklijuoti koliažą apie savo vaiko pasaulį, kaip jį mato. Pažiūrėti iš šono, kuo gyvena jūsų paauglys.
Kai tėvai šią mozaiką parodo savo paaugliams – jie dažnai nustemba: “O geras! Tu supranti kaip aš gyvenu?”
Mes dažnai kalbame, kad vaikai nesupranta tėvų. Bet yra ir kita pusė – tėvai nesupranta kaip jaučiasi jų vaikai. Juk dažnai už pykčio slypi bejėgiškumas. O už baimės paprašyti (juk paaugliai nori būti savarankiški), slypi pasimetimo baimė.
Noriu pažymėti, kad geriau paauglys tą sunkųjį emocijų laikotarpį pereina tada, kai yra jo biologinė paauglystė, nei bus paklusnus paauglys, klausys tėvų ir viską patirs, kai jau bus suaugęs.
Bendravimas su paaugliu neturi būti paremtas mūsų pačių baimėmis
Tėvai nuolat balansuoja tarp paauglio kontrolės ir jo paleidimo. Tarp buvimo tėvu ar mama ir buvimo draugu. Nėra vieno unikalaus ir visiems veikiančio patarimo kaip susidraugauti su savo paaugliu. Tačiau ką galima padaryti?
Nuoširdžiai pradėkite domėtis paauglio gyvenimu. Svarbu tai daryti ne per savo prizmę, kad prarandama kontrolė. O galbūt nedrįstame pasakyti paaugliui, kad esame pasimetę ir nežinome kaip su juo bendrauti. Negalime pasakyti, kad jo bendravimo būdas skaudina. Ir vietoj to nuoširdaus prisipažinimo, kad tėvai irgi gali tapti pažeidžiamais žmonėmis – griežtu žodžiu stegiamės neprarasti autoriteto vaiko akyse.
Paauglys neturėtų bijoti ateiti tėvams ir pasakyti: “žinote, aš susimoviau, man nereikėjo šito daryti.”. Todėl didžiausias uždavinys – išmokti klausyti bet kokios autentiškos istorijos be pamokslavimo kaip turėtų būti ar kaip mums atrodo.
Be abejo, mūsų pareiga yra apsaugoti savo atžalą ir galbūt patarti, kad su kažkuo nesusidėtų, nes ir jam, ir artimiesiems gali grėsti skaudžios pasekmės. Tėvai atsakingi už tai, kad būtų inicijuojamas pokalbis ir lygiavertė diskusija apie galimas tam tikrų veiksmų pasekmes. Tačiau tai neturėtų būti manipuliavimas, mūsų pačių baimių perdavimas vaikams, arba baimė dėl kontrolės praradimo.
Veikite tai, ką veikia jūsų paauglys
Pabandykite pažiūrėti filmus ar vaizdo įrašus, kuriuos žiūri jūsų paauglys. Taip pat pažaisti žaidimus ir paklausti, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, kodėl tai yra įdomu.
Didelė tikimybė, kad atsakyme slypi problemos, su kuriomis šiuo metu susiduria jūsų paauglys. Galbūt tai yra santykiai su draugais, galbūt socialinių tinklų grupėje jis jaučiasi palaikomas ir išskirtinis, o namų aplinkoje – ne?
Tėvai gali pasiūlyti kažką daugiau, kas iš tiesų domina paauglį. Reikia suprasti, kad paauglystė neateina iš niekur. Jaunas žmogus turi vertybes. Ir iki to sunkaus periodo turime pagalvoti, kokias vertybes savo vaikui formavome iki šiol. Ar vaikas jaučiasi saugus santykiuose su mumis, ar jis yra atviras?
Pagrindinė žinutė, kurią nori girdėti jaunas žmogus “aš noriu būti priimamas toks, koks aš esu”. Paauglys turi jausti, kad tėvai padės susitvarkyti su bet kokiu iššūkiu ir jis vistiek bus mylimas. O tada, kai nereikia prieš nieką kovoti ir žinai, kad esi mylimas – pasipriešinimas ženkliai sumažėja.
„9 zuikiai” – neįprasto formato konferencijos-stovyklos jaunimui ir versliems žmonėms. 2020 m. moksleivių rudens atostogų metu bus organizuojama jau antroji stovykla paaugliams, su Lietuvoje žinomais savo sričių specialistais.
O 2020 m. kovo pabaigoje vyks stovykla versliems – Sąmoninga skaitmenizacija versle.
