Ryškų pėdsaką Lietuvos televizijose palikęs puikus eterio žurnalistas, LŽS narys Henrikas Vaitiekūnas šiandien, 2019-ųjų rugpjūčio 25-ąją, švenčia jubiliejinę savo gyvenimo vasarą.
Būk sveikas drūtas ir laimingas nuoširdus kauniečių bičiuli, Henrikai! Kai po 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių palikęs sostinę atvažiavai į Kauną, niekas negalvojo, kad Tu mieste prie Nemuno ir Neries taip ilgai užsibūsi. Tapai LTV Kauno redakcijos direktoriumi, įrodydamas, koks turi būti vadovas… Tave pamilo ne tik kolektyvas, bet ir visi kauniečiai.
2015 metais LŽS Kauno apskrities skyrius ir miesto savivaldybė Tave apdovanojo pirmojo Lietuvos radijo pranešėjo Petro Babicko vardo premija (nuotraukoje). Žinome, kad Henriką Vaitiekūną gerbė ir gerbia visa Lietuva!
Kaip anksčiau Tavo įdomių televizijos laidų laukė žiūrovai, tai dabar kiekvieną savaitę – laikraščio ,,Lietuvos sveikata” ir jo internetinio portalo www.lsveikata.lt skaitytojai. Buvai ir likai originalus, surandi vis naujų temų, kurias meistriškai parašai…
Skaitytojams pateikiame Henriko Vaitiekūno publikaciją ,,Kas gražiau už bedantę šypseną, išspausdintą savaitraštyje ,,Lietuvos sveikata”.
Klausimėlis bus netikėtas, bet pagalvojimo vertas. Jis toks: ar galėtumėte nustatyti „Eurovizijos“ nugalėtojus ne pagal vaizdą TV ekrane ir net ne pagal garsą, o pagal tai, kaip kiekvieną dainą ir atlikėją (arba to atlikėjo rūbelį) jūsų mylimas laikraštis aprašys. Pagalvojote, kad absurdas kažkoks? Bet ir absurdas yra įveikiamas!
Pabandysiu tai įrodyti. Rašinys apie tai, kokias klaidas jaunos mamytės (o kartais ir dar neseni seneliai) daro, kuomet į rankas ima ką tik gimusį giminės tęsinį – kūdikėlį. Geriausia gi būtų tai pamatyti televizoriaus ekrane: vaizdžiau ir įtikinamiau. Dar galima ir internete paveikslėlių paieškoti: tikrai rastumėt. Bet ne! Mat visuomet atsiranda tokių, kurie ne vaizdais, o žodžiais (laikraštyje ar interneto platybėse) mus moko, kaip teisingai kavą užplikyti. Kaip plikes užglostyti, kad galva tarsi plaukuota atrodytų. Ir tuomet viskas priklauso nuo to, KAIP tai aprašyta.
Lietuviško skaitytojo silpnybes lietuviški redaktoriai žino: patarimus skaito visi. Po to – kritikuoja juos davusius. Velnių gauna ir mokslo daktarai, ir savamoksliai žolininkai. O daugiausia, žinoma, dietologai. Nes jei vienas rekomenduoja sviestą, kitas – triukšmelį sukelti norėdamas – tyčia sako, kad margarinas sveikiau. O jei dietologui ir galvon neateina tą margariną siūlyti, vis vien rasis tokių, kurie patars taip parašyti. Nes tai, girdi, sukels diskusiją, ir „klikų“ bus daugiau. (Apie „klikus“: tikroji šio žodžio reikšmė yra riksmas arba triukšmas). O „triukšmas“ – ta vienintelė sąvoka, dėl kurios bet kuri redakcija sutinka su bet kuriuo skaitytoju: kuo daugiau triukšmo, tuo abiem pusėm geriau! Todėl šiandien man gali ir nepasisekti. Nes remiuosi ne specialistų rekomendacijomis. Tiesiog apklausiau 11 jaunų mamyčių, 4 močiutes, du jaunus tėčius ir vieną senelį. Jei prieštarausite, prieštaraukite ne man, o jiems. Pradedam.
Septyni įžanginiai anoniminių interviu sakiniai. Jei teisingai paimsite, nešiosite, o po to teisingai paguldysite, išvengsite „ne taip“ nugulėtos kūdikio galvelės, sklandesnė bus bendra judesių motorika, o ir save mama ar močiutė apsaugos nuo nugaros, rankų ar pečių skausmo. Noras būti ant rankų ir poreikis užmigti supamam įprastinio mamos eisenos ritmo – visai ne kaprizas, o tik žodžiais dar neišsakomo patogumo poreikis. Ar jums patiems nebūtų nuobodu visą dieną žiūrėti tik į lubas? Bet štai močiutė ir senelis vienbalsiai jaunuosius tėvėlius moko: „Neimk ant rankų – pripras, tegu paverkia – nieko gi nenutiks!“. Nes taip juos jų seneliai ir močiutės mokė. O šiandien jaumus visi moko, kad tai pamiršti – privalu.
Kodėl turėtume pamiršti? Paaiškiname dar septyniais anoniminio interviu sakiniais.
Nešioti reikia todėl, kad – kol pats nepradėjo sėdėti – sodinti negalima: sugadinsite stuburą. Kažkas suskaičiavo: jei per dieną naujagimis nešiojamas nors po porą valandų – verksmų skaičius sumažėja 40 proc. Nuolat nešiojamiems normaliau plaka širdelė, sumažėja streso hormonų, o kontaktas su mamos oda dar turi ir gydomąjį poveikį. (Kaip keista bebūtų, kai nešioja tėtis, to sveikatinimo lieka perpus mažiau).
Dabar – septynios didžiosios, anot patyrusių patarėjų, klaidos. Niekada nekelkite kūdikio tik už rankų. (Kuomet jau sukako trys mėnesiai, galima leisti pačiam pabandyti „prisitraukti“. Bet ne anksčiau). Kai kurios mamos nešiodamos dar nori ir nugarytę pamasažuoti (tuomet vaiko nosis atsiremia į mamos petį); atsargiai: nebekontroliuojate jo kvėpavimo! Trečioji klaida – kūdikis nešiojamas tik veidu į mamą (arba močiutę). Dingsta akiratis. Prapuola pasaulio pažinimas. Ketvirta klaida – nuolatinė ir beveik visų jaunų mamų bei tėčių daroma: vaikutis sėdi ant rankos. Gali sėdėti. Bet tik tuomet, jei jau penktą mėnesį eina! Jei dar tiek nesukako, turi kyboti! Penkta klaidelė vėl nuolatinė: negalinčiam apsiversti visiškai nereikia skubėti į pagalbą: tebando pats. Klaida Nr. 6 (Sako, daugiausia bėdų ji pridarė Amerikoje). Ten vaikus nešioti pamokina dar gimdymo namuose, bet dažnai pamiršta, kaip juos teisingai atgal lovelėn padėti. Ir ne vienas jų, paguldytas ant šono ar pilvo, prisidarė sau bėdų: guldyti reikia tik ant nugaros! Tai ir močiučių, ir Lietuvos daktarų patarimas. Septintoji klaida: niekuomet neimkite kūdikio į rankas, jei tą akimirką bloga yra jūsų nuotaika. Tas nieko nesuprantantis (čia mums taip atrodo) žmogeliukas – nesvarbu, ar jam trys mėnesiai, ar trylika – viską puikiai jaučia. Nenervinkim jo!
Dabar – patys geriausieji kūdikių nešiojimo būdai. Tiesa, jie geriausi pasirodė mano konsultantams, o mamoms, jūs gi žinote, – kiekvienai vis kitaip. Kaip keista bebūtų, tų būdų – vėl septyni. Populiariausias – „Lopšelis“ (na, toks labai tradicinis nešiojimo būdas). Dar yra „Lemūras“ (turite „YouTube“ pažiūrėti, kaip į mamą kabinasi katinis lemūras – tokia pusbeždžionė. Ir neįsižeiskite dėl to!). Trečias yra „Ant peties“. (Tik – ant kairiojo, nes dešinioji ranka tuomet lieka šiek tiek laisva, ir ja dar galima puodo dangtį nukelti. Tik nepamirškite kontroliuoti mažylio nosies: kad nedustų). Ketvirtasis būdas: „Po pažąstim“. (Kad geriau įsivaizduotumėte, jį kai kas dar vadina „Varlė ant šlaunies“). Penktasis – „Veidu į pasaulį“. Šeštojo kūdikių nešiojimo būdo pavadinimas man yra pats gražiausias. Tai – „Leopardas ant šakos“ (žinoma, jau supratote, kad kūdikis guli pilvuku ant beveik ištiestos mamos rankos).
Septintasis – itin rimtas būdas, kurį jau šiandien galite patikrinti, yra iš pažiūros beveik nepaaiškinamas. Tai – bet koks kūdikio nešiojimas ant KAIRĖS mamos ar tėčio rankos. Dažniausia šia ranka Didžiąją Savo Meilę ir nešiojate. Tačiau atkreipkite dėmesį į verkiantį (o kartais net klykiantį) kūdikį. Tikriausia jis – ant dešinės rankos paguldytas. Ir užtenka jį perimti į kairiąją ranką – iškart (beveik iškart) stoja tyla. Pasirodo, mistikos čia nedaug. Tiesiog reikia nepamiršti, kad mažasis skrandukas ir mažoji stemplė yra dešinėje kūnelio pusėje. Ir – kai nešiojama ant kairės rankos – jie neužspaudžiami. Na, tiesiog fiziologiniai dalykai. Na, tiesiog – ant kairės rankos gulėti jam (ar jai) yra patogiau!
Nežinau, ar visi, pradėję skaityti šį rašinį, sugebėjo jį baigti. Tema ne visiems įdomi ir aktuali. Na, bet baigusiųjų skaityti tikrai laukia neįkainojamas prizas. Tai – mažytės bedantės burnos šypsena. O kas gali būti gražiau?
Informacijos šaltinis: kaunozurnalistai.lt
