Asmeninį triumfą sporte pasiekęs šiaulietis, korėjiečių kovos meno tekvondo instruktorius Rimas Montvidas priėmė nepopuliarų sprendimą – tapti pedagogu. Nors mokslui jaunas vyras visada teikė pirmenybę, numoti ranka į visą gyvenimą kauptą sportinę patirtį ir įgūdžius jis nesiryžo. Krimtęs mokslus ne vienoje aukštojoje mokykloje, „pasimatavęs“ keletą skirtingų profesijų, šiandien šiaulietis nusiteikęs rimtai – ateityje su savo auklėtiniais ketina siekti olimpinės šlovės.
Didžiausi autoritetai – tėvai
Dvidešimt šešerių kuklus, tačiau tuo pačiu metu pasitikėjimu savimi trykštantis būsimas pedagogas R. Montvidas, prisimindamas savo sportinės karjeros pradžią, šypsosi. Rytinės mankštos su tėčiu, pirmosios varžybos ir čempionatai. Visa tai pašnekovui kelia sentimentus, kurie dabar, pačiam dirbant su jaunimu, įgavo dar svaresnę prasmę.
„Sportas mane lydi visą gyvenimą. Aš pradėjau sportuoti nuo penkerių. Iš tikrųjų pradėjau ne savo noru, mane privertė tėtis, – juokiasi Rimas. – Bet jis tai padarė dėl sveikatos. Tėtis matė, kad neturiu judesių koordinacijos ir nenorėjo, kad užaugčiau su sveikatos sutrikimais. Nuo penkerių treniravausi karatė, o nuo devynerių – tekvondo. Sportas mane lydi iki šiol.“
R.Montvido tėtis – buvęs akrobatas, lėktuvo pilotas, o dabar Šiauliuose žinomas tekvondo treneris Romualdas Montvidas. Anot būsimo pedagogo, tėtis jo niekada nespaudė, visada palaikė ir leido pačiam priimti lemiamus gyvenimo sprendimus.
„Geresnio tėčio negalėjau tikėtis. Apskritai, abu mano tėvai man yra autoritetai“, – priduria R. Montvidas.
Šiandien šiaulietis yra laikomas buvusiu profesionaliu sportininku. R. Montvidas buvo kandidatas į 2020 metais vykusias Tokijo olimpines žaidynes, Lietuvos nacionalinės rinktinės narys. Perėjimą į aukštąjį sportą pats įvardija kaip didžiausią gyvenimo pasiekimą ir, nors labai nenoriai, pasidalija pelnytais titulais.
„Esu gal 12 ar 14 kartų tapęs Lietuvos čempionu jaunimo ir suaugusiųjų kategorijose. Taip pat esu tarptautinių turnyrų prizininkas. Kai savu laiku pradėjau dalyvauti varžybose suaugusiųjų kategorijoje, sportavau su tokiais sportininkais, kurie Tokijuje tapo čempionais. Visą laiką mane lydėjo labai aukštas lygis, ten užimti prizinę vietą yra be galo sunku“, – sako pašnekovas.
Mokslui teikė pirmenybę
Sportiniai siekiai R. Montvidui buvo svarbūs, tačiau pirmenybę jis teikė mokslui. Baigdamas Šiaulių sporto gimnaziją, jis nė akimirkai nesudvejojo, kad tolimesnis jo kelias – studijos.
„Buvo planas stoti į Anglų filologiją, bet nepavyko. Tuomet įstojau mokytis į Informatikos inžinerijos studijų kryptį. Visgi bestudijuodamas suvokiau, kad noriu pabaigti būtent Kūno kultūros ir sporto pedagogiką ir savo profesinį kelią sieti su sportu. Man buvo gaila numoti ranka į visą sukauptą sportininko patirtį. Rinktis pedagogo kelią, nors ir netiesiogiai, vėlgi paskatino mano tėtis. Padėjau jam vesti treniruotes, mankštas vaikams ir pajaučiau, kad man tai labai patinka“, – apie savo pasirinkimą pasakoja šiaulietis.
Šiandien R. Montvidas yra Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos trečio kurso studentas. Pasirinkta studijų kryptis – Kūno kultūros ir sporto pedagogika – leidžia plėsti turimą žinių bagažą ir papildyti jį naujais įgūdžiais.
„Studijuoti šią specialybę Šiauliuose verta, kadangi dėstytojų grupė gali suderinti individualų studijų grafiką. Pavyzdžiui, jeigu mano grupėje yra profesionalių sportininkų, kurie negali sėdėti paskaitose, jiems yra sudaroma individuali programa. Didžiausią įspūdį man padarė tai, kad studijose yra praktinių užsiėmimų, kurių metu einama į mokyklas ir ten atliekamos įvairios užduotys. Tai labai įdomu. Mane tai labai nustebino“, – sako R. Montvidas.
Savo tikslą, t. y. sujungti dvi skirtingas sritis – mokslą ir sportą, jaunas vyras įgyvendino. Be to, neapleido ir informatikos inžinerijos studijų metu sukauptų žinių. Šiandien jis – studentas, dirbantis grafikos dizaineriu ir tekvondo instruktoriumi. Pats pašnekovas sako, kad mokslas veikiausiai jį lydės visą gyvenimą, nes mėgsta mokytis užsienio kalbų, savarankiškai gilinti profesines žinias, skaitydamas literatūrą.
Pedagogas – ir draugas, ir mokytojas
Baigęs studijas VU Šiaulių akademijoje, R. Montvidas oficialiai taps treneriu – išsilavinimo šiai pareigybei reikalauja mūsų šalies įstatymai. Dveji metai kovos meno tekvondo instruktoriaus darbo padėjo prisijaukinti pedagogo darbą ir suprasti nūdienos jaunimą.
Paklaustas, ar nesibaimino rinktis pedagogo kelio, kai mokytojai kone kasmet rengia streikus ir kaip niekad garsiai kalba apie iššūkių kupiną darbą, R. Montvidas nė nesudvejojęs atsako, kad baimių neturi. Tiesa, iššūkių naštą jaučia.
„Kiekvienais metais darosi vis sudėtingiau. Jaunimas mano, kad puikiai žino, ko jiems reiks gyvenime, tačiau jie dar nesusidūrė su realybe. Visada yra ginčų tarp mokytojo ir mokinių. Mano profesinėje veikloje didžiausias iššūkis – lengvabūdiškumas. Esant sąlygoms, kuriose sportininką gali auginti, finansuoti, treniruoti ne tik Lietuvoje, bet ir tokiose šalyse kaip Kanada, JAV, jaunimas to nevertina ir žiūri į tai pro pirštus. Jie savaitgalį renkasi miegą, o ne sportą. Tai nuolatinis konfliktas. Jaunimui yra sąlygų tobulėti, bet nėra lengva juos motyvuoti“, – patirtimi dalijasi tekvondo instruktorius.
Formulės, kaip tapti geru mokytoju, R. Montvidas neturi, tačiau nė kiek neabejoja, kad pedagogas turi būti lankstus ir gebėti prisitaikyti prie aplinkybių: „Manau, kad mokytojas turi balansuoti. Jis turi būti autoritetas savo mokiniams tam, kad jie norėtų siekti profesinių iššūkių, kompetencijų ir žinių, bet kartu pedagogas turi būti ir draugas.“
Apie ateitį šiaulietis kalba drąsiai ir su dideliu užsidegimu. Jo propaguojama sporto šaka – kovos menas tekvondo – yra olimpinė, tad natūralu, jog profesinis jo siekis – olimpinis medalis jo treniruojamiems auklėtiniams.
„Kiekvienas jaunuolis, uoliai besitreniruodamas, turi galimybę siekti olimpinės šlovės. Žvelgiant istoriškai, Šiaulių tekvondo sportininkai buvo arčiausiai šio tikslo, bet dar visas gyvenimas prieš akis ir ši svajonė išsipildys“, – pokalbį užbaigia būsimas pedagogas.
