Ką tik praūžusiose „Aurum 1006 km“ lenktynėse netrūko pačių įvairiausių emocijų spektro: nuo nevilties akimirkų, sužinojus apie nepataisomai sugedusį automobilio variklį iki euforijos, į viršų keliant iškovotą trofėjų. Apie visa tai kaunieciams.lt portalui interviu metu papasakojo lenktynininkė Aistė Antanaitytė-Matukaitė, į lenktynių trasą sugrįžusi po motinystės atostogų.
Į lenktynių trasą grįžote po 2 metų pertraukos. Koks jausmas vėl sėsti už lenktyninio automobilio vairo po šitiek laiko?
– Jausmai dviprasmiai – baimė, jaudulys, bet tuo pačiu ir labai išsiilgtas jausmas, smalsu, smagu. Neslėpsiu, kad apskritai svarsčiau, ar verta grįžti po tiek laiko, kadangi įgūdžiai stipriai kritę, o kolegos per tą laiką tik patobulėjo, bet paskatinta savo vyro ir kitų lenktynininkų – išdrįsau. Šiais metais jau kelis kartus keliose trasose pavyko pagerinti savo asmeninius rekordus ir jau turiu du podiumus. Kol kas rezultatais esu patenkinta, bet tikslai yra ženkliai didesni.
Papasakokite, kokios mintys sukasi galvoje prieš prasidedant lenktynėms? Kaip joms nusiteikiate?
– Didžiausios emocijos sukyla likus 15 minučių iki sėdimo už lenktyninio automobilio vairo. Šiais metais Lietuvos mokslininkai mus tyrė, kaip keičiasi organizmo parametrai prieš, per ir po varžybų, tai būtent 15 minučių iki starto labai aiškiai padažnėja pulsas ir sukyla stresas. Galvoje – minčių chaosas, nes jaučiasi didžiulis atsakomybės jausmas prieš komandą, rėmėjus, draugus, šeimos narius, prieš save, baisu nepadaryti lemiamos klaidos, nesudaužyti automobilio, nes greičiai tikrai dideli. Dažniausiai, kad nuvyti šias mintis šalin, pradedu kartoti trajektorijas, stabdymo taškus, modeliuoti galimus lenkimus, tokiu būdu susikaupiu.
Pasidalinkite įspūdžiais iš ką tik pasibaigusių „Aurum 1006 km“ lenktynių – kuo jos įsimins? Kas labiausiai įstrigo į atmintį? Kuo jos galbūt skyrėsi nuo visų kitų?
– Šios lenktynės įsimins dėl itin didelio žmonių palaikymo ir vieningumo, kai komandą ištiko bėda – nepataisomai sugedo Porsche variklis. Keli šimtai žmonių iš visos Lietuvos per kelias akimirkas pasijungė į aktyvią pagalbą iki pat gilios nakties, net privatų lėktuvą gavom, kad atsigabentumėm detales iš kur reikia, kiti sutiko paaukoti savo asmeninius Porsche, kad tik startuotumėm. Tikrai nesitikėjom ir maloniai nustebom dėl tokio susitelkimo. Antra, nustebino automobilio greičio galimybės, pirmą kartą dariau tiek lenkimų, vietomis siekėme net 230 km/val iki posūkio. Tikrai įspūdingas bėgėjimasis, po tokios ilgos pertraukos tai buvo pats galingiausias automobilis, kokį apskritai teko vairuoti per visą savo lenktyninę patirtį. Su daug galios ateina ir didelė atsakomybė.
Kaip ir minėjote, šiose lenktynėse susidūrėte ir su ne pačiomis smagiausiomis akimirkomis – jūsų komandos Porsche automobilis negalėjo startuoti dėl gedimo. Papasakokite plačiau apie šią patirtį – kokios emocijos vyravo komandoje, supratus, kad su šiuo automobiliu pasirodyti prie starto linijos nebepavyks?
– Emocijos buvo nenusakomos, mūsų komanda yra labai komunikabili, tačiau po šio įvykio visi sėdėjome mirtinoje tyloje, nuleidę galvas, gerklėje strigo žodžiai, nes tiesiog į šipulius sudužo didžiulė svajonė papulti į bendros įskaitos TOP 3, kuriai buvo ruoštasi ne vienerius metus. Jau kelis sezonus anksčiau turėjome nemažai techninių bėdų, tad šiais metais būtent dėl patikimumo ir buvo pasirinktas Porsche 911 GT3 Cup (praeitų metų čempionas). Esame pirmieji per visą 1006 km istoriją, kuriems taip nepataisomai sugedo gamyklinio Porsche variklis ir net nestartavome. Sportiniai gamykliniai automobiliai ir jų dalys turi išskaičiuotą resursą. Mūsų variklis turėjo atlaikyti 100 lenktyninių valandų, buvo pravažiuota tik 45 val. Niekas negali paaiškinti, kodėl taip atsitiko. Kadangi turėjome dvi komandas, teko vyti visas blogas mintis šalin, ignoruoti emocijas, pajungti šaltą protą, susikaupti ir padaryti ką galime geriausio su BMW M3. Jautėme dvigubą atsakomybę, kad bent mes turime parodyti aukštą rezultatą. Labai džiaugiuosi, kad nepaisant kelių gedimų pavyko tai padaryti ir sėkmingai finišavome bei lipome ant podiumo.
Šį kartą lenktyniavote su galingiausiu iki šiol kada nors vairuotu bolidu – BMW M3. Kaip sekėsi priprasti prie šio automobilio?
– Iki 1006 km lenktynių su šiuo BMW turėjau vieną testą Kačerginės Nemuno žiede. Ten šis automobilis gerokai išgąsdino, nes buvo labai nervingas tiek stabdant, tiek posūkiuose. 1006 km treniruotėse labai daug laiko skyrėme reguliavimui, kad važiuoti greitai būtų pakankamai komfortiška ir saugu. Lietuvos čempionate aš važiuoju taip pat su BMW M3, tačiau būtent šis yra su V8 varikliu, tad bėgėjasi labai greitai. Per treniruotes, tiesiojoje net mūsų Porsche jo nepavijo, važiavo tolygiai, tad greitis tikrai įspūdingas. Dėkoju komandai, kad patikėjo man vairuoti tokį monstrą, bet turiu prisipažinti, kad iki galo išnaudoti automobilio techninių galimybių dar nepavyko, reikia įdėti daugiau darbo, išjausti jo galią ir sukibimą. Kadangi 1006 km yra ištvermės varžybos, važiavau savo tempu, kad būčiau stabili, patikima komandos narė, tiesa, paskutines 15 minučių antrame važiavime lėkiau su pustušte priekine padanga, tad gerokai slidinėjau posūkiuose ir praradau nemažai sekundžių.
Su kokiomis nuotaikomis gyvenate jau nurimus lenktynių šurmuliui?
– Baigėsi lenktynės – prasideda lenktynės (šypsosi – red. past.). Toliau laukia kiti etapai Lietuvos čempionate, Moterų ralis bei jau dėliojamės planus ir strategijas kitų metų 1006 km lenktynėms. Svajonė liko neįgyvendinta, bet mes tikrai jos nepaleisim ir nepasiduosim, tad ruoštis reikia jau dabar. Labai atsakingai žiūrime į tai, ką darome, į tuos, kurie mumis tiki ir palaiko.
Kokių patirčių pasisėmėte iš šių metų lenktynių, kurios pravers laukiančiose ateityje?
– Išmokau labiau susikaupti trasoje ir daryti mažiau klaidų, mažiau pasiduoti emocijoms, kurių ten tikrai labai daug, daugiau strateguoti į priekį, kaip ir ką daryti trasoje. Išdrįsau labiau pakovoti dėl savo pozicijos posūkiuose, nes lenkimai juose man vis dar yra didelis iššūkis. Ir, žinoma, svarbiausia, kad lenktynės yra ne tik apie automobilius, lenktynės yra apie žmones, emocijas ir įspūdingas patirtis drauge. Bus ką anūkams papasakoti, oi bus (šypsosi – red. past.).
Nuotraukos: Egidijaus Babelio
