Daugelį šimtmečių įprasto Europos miesto gyventojui nekildavo problemų atsakyti paklaustam, kur šis gyvena, – tam užtekdavo įvardyti miestą. Gyvenamoji aplinka buvo raiškiai suvokiama: miestai buvo kompaktiški ir aiškiai apibrėžtomis ribomis. Tai buvo tai, ką mes šiandien vadiname „senamiesčiais“ ir „istoriniais miesto branduoliais“. Nors už miestų sienų po truputį formavosi priemiesčiai, iki pat pramonės perversmo didžioji dalis miestų išliko labai nedideli. Pastarasis istorinis lūžis pakeitė kontinento veidą: prieš jį, dar XVIII a. viduryje, iki 80–90 proc. europiečių gyveno kaimo vietovėse. Miestams pradėjus sparčiai augti, pradėjo formuotis nauji gyvenamieji rajonai, įgiję šviežius pavadinimus arba, dažniau, perėmę senuosius iš čia buvusių mažesnių gyvenviečių. Rusijos imperijos sudėtyje buvusiame Kaune šis procesas gerokai vėlavo – miestas po truputį pradėjo plėstis tik antroje XIX a. pusėje.
Dėl gana chaotiško Kauno ir jo priemiesčių augimo tiek prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tiek ir Pirmosios Respublikos laikotarpiu radosi ir nemažai nesusipratimų dėl vietovardžių vartosenos. Visų pirma, kildavo neiškumų, kaip į lietuvių kalbą turi būti transkribuojami kai kurių priemiesčių ar net miesto dalių pavadinimai: pavyzdžiui, Gričiupio kaimas, atsidūręs miesto ribose, skirtinguose šaltiniuose vadinamas tiek Gričiupiu, tiek Gryčupiu, tiek Grinčupiu. Ketvirtojo dešimtmečio gale ši situacija buvo beveik pasitaisiusi, tačiau net ir ankstyvojo sovietinio laikotarpio periodikoje galima aptikti minint Marvianką, Petrošūnus ar šiandien jau itin archajiškai atrodantį Kalnicos (Kalniečių) vardą. Kildavo painiavos ir dėl kai kurių vietovių lokacijos: kaimuose, kuriuos anksčiau sudarė kelios tolimos sodybos, pradėjo kurtis į laikinąją sostinę plūdę vietiniai ekonominiai migrantai ir atsitikdavo taip, kad viena nuo kitos nutolusios palyginti nemažu atstumu tuo pačiu pavadinimu susiformuodavo kelios gyvenvietės.
Plečiantis miesto riboms ir augant jo skirtingiems rajonams, ilgainiui kai kurie šių išsiplėtė iki tokio lygio, kad buvo neaišku, kur jie prasideda ir kur baigiasi, o rajono ribose atsidūrę senųjų kaimų ar dvarų vietovardžiai po truputį pradėjo nykti. Nors trečiojo dešimtmečio gale su neaiškiomis ribomis buvo pradėta kovoti – nustatytos oficialios miesto dalių ribos. Pavydžiui, to meto suskirstyme galima sutikti šiandien jau pamirštą Žaliakalnio sudalijimą į dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą aptinkamus vietovardžius: seniausiąjį – Antakalnį, šiandien plačiau žinomą Pelėdų kalno vardu, Raginę, pavadintą pagal dabartinės P. Kalpoko gatvės trasoje ėjusį upelį (Raginės ribas žymėjo šis slėnis, dabartinis Savanorių prospektas bei VII forto apylinkė), ir Naujapilį, kurio vardu buvo pakrikštyta į pietryčius nuo Ukmergės plento (Savanorių pr.) besiformavusi Žaliakalnio dalis, tačiau ilgainiui į šį apibrėžimą buvo įtrauktas ir naujai besikūręs Vydūno alėjos rajonas. Vis dėlto, kaip galima spręsti iš vėlesnių gyventojų atsiliepimų, toks Žaliakalnio suskirstymas visuomenėje taip niekada ir nebuvo pradėtas plačiau vartoti.
Įdomu, kad kauniečiai turi gana seną tradiciją vadinti apylinkes pagal jose iki tol buvusius objektus. Teigiama, kad iš devynioliktame amžiuje pastatytų prancūzų karinių įtvirtinimų atsirado Šančių vardas, o tarpukariu užgimė Radijo rajono fenomenas. Prireikus konkrečiau įvardyti tuomečiuose priemiesčiuose bei miesto pakraščiuose besiradusias naujakurių kolonijas, net ir oficialiojoje plotmėje šie naujieji kvartalai būdavo įvardijami fortų vardais: šiandien vienintelis toks išlikęs plačiau vartojamas toponimas – vadinamasis VI forto rajonas.
Per sovietinę okupaciją miesto dalių vadinimas tęsė dalį senųjų procesų. Miesto dalys, tokios kaip Žaliakalnis, Aleksotas ar Vilijampolė, pasidarė dar menkiau apibrėžtos (Vilijampole neretai buvo vadinama tiesiog visa miesto teritorija kitapus Neries), o kai kurios gerokai pasislinko – pavyzdžiui, dar trečiojo dešimtmečio pradžioje pagal Kuršių gatvėje buvusį dvarą Sargėnais buvo pradėta vadinti į šiaurę nuo Varnių gatvės besikūrusi Vilijampolės dalis, o per okupaciją šis vietovardis pasislinko dar toliau į šiaurę, dabartinį miesto pakraštį. Kalniečiai, statant naujuosius mikrorajonus, buvo gerokai išplėsti į šiaurės rytus, uzurpuojant šiandien retai besutinkamą buvusį Muravos toponimą. Žemieji Petrašiūnai ir Žemieji Amaliai susijungė į vientisą darinį, dabartiniams laikams Amalių vietovardį pritaikant tik buvusiai Aukštajai priemiesčio daliai, o Aukštutiniai Petrašiūnai pranyko kaip vadinamojo Pramonės rajono dalis. Įdomu, kad toks miesto dalių suvokimo stambėjimas neapsiribojo vien tuomečiais miesto pakraščiais, – dar XIX a. prie miesto prijungtas Karmelitų rajonas po aštuntojo dešimtmečio beveik universaliai buvo pradėtas suvokti kaip „centro“ dalis, arba, geriausiu atveju, kaip atskiras vadinamasis Stoties rajonas.
Kuriant naująsias miesto dalis, nebuvo stengiamasi joms pritaikyti smulkesniojo sudalijimo miestiečių vartosenoje, taip įnešant dar didesnį neapibrėžtumą į Kauno mieso toponiminę gamą. Šiuo atveju gyventojai savo kvartalams dažnai pritaikydavo savus pavadinimus, atspindėjusius vietinio visuomeninio centro vardą (Saulėtekis), kvartalo urbanistinę specifiką (Bermudai) arba pagrindinės gatvės pavadinimą (Partizanai). Kiekvienas naujasis gyvenamasis rajonas būdavo sudarytas iš atskirų mikrorajonų, projektuotojų brėžiniuose turėjusių numeraciją, tačiau pastaroji į gyventojų vartoseną nutekėjo tik Šilainių atveju.
Patys Šilainiai – dar vienas pasislinkusio vietovardžio pavyzdys, kai nedidelio kaimelio, šiuo atveju net neįėjusio į naujai projektuojamo rajono teritoriją, pavadinimas buvo pritaikytas visai miesto daliai, nors pačioje dabartinių Šilainių vietoje iki šiol vienokia ar kitokia forma vartosenoje yra išlikę senieji Linkuvos, Milikonių ir Smėlių vietovardžiai.
Dabartinė Šilainių teritorija 1939 m. / Maps4u.lt
Šiandien, miestui esant sudalytam į seniūnijas ir seniūnaitijas su ganėtinai dirbtinėmis ribomis, reikėtų nepamiršti, kad už administracinį suskirstymą ne ką mažiau svarbu yra tai, kokias savo rajono ribas suvokia patys gyventojai. Pasak urbanistikos teoretiko Kevino Lyncho, ryškiausiais aspektais, skiriančiais vieną rajoną nuo kito gyventojų sąmonėje, yra savitas miesto dalies charakteris bei aiškiai suvokiamos ribos (keliai, geležinkeliai, šlaitai ir pan.). Vis dėlto ten, kur jų neapibrėžia reljefo sąlygos, Kaune tos ribos neretai atsiduria ties viena ar kita skirtinga gatve ir retas miestietis (ypač dirbantis nekilnojamojo turto agentu) gali atsakyti į tokius klausimus, kaip kad „kur baigiasi Žaliakalnis?“ Kartais atsakymas į tokius klausimus gali slypėti administracijos ir gyventojų sinergijoje kuriant oficialų miesto išskirstymą: Kaune netgi turime galimybę atgaivinti kai kuriuos dar iki galo nepamirštus toponimus, atliepiančius vietų istoriją.
Teksto autorius Paulius Tautvydas Laurinaitis
Tekstas publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. kovo nr. rubrikoje „Kaunas – UNESCO dizaino miestas“
pilnas.kaunas.lt informacija ir nuotraukos
