Posakis, jog roges pridera ruošti žiemą, o ratus taisyti – vasarą, pritaikomas ir politikoje. Opozicinė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partija, atrodo, tokia išmintimi ir vadovaujasi, o jos pirmininkas Gabrielius Landsbergis turi planų Seimo rinkimuose pergalinga tapusią „valstiečių“ strategiją pritaikyti savo partijoje. Jis kalba apie tai, kad jo partija galėtų tapti „tikra Tėvynės sąjunga“, vienijančia visus pritariančius dešiniajai minčiai, įskaitant ir visuomeninius judėjimus.
Patikrintas būdas laimėti regionuose
Praėjusią savaitę viešėdamas Alfa.lt redakcijoje, G. Landsbergis dalijosi mintimis apie tai, kaip sunku įveikti dalies žmonių priešiškumą konservatoriams ir prisitraukti naujų rinkėjų, tačiau jis teigė turįs sprendimą.
„Aš manau, kad mes turime galimybę ieškoti bendradarbiavimo su įvairiais visuomeniniais judėjimais, su žmonėmis, kurie nėra mūsų partijos nariai, tačiau, kaip sena frazė sako, „mąsto dešiniuoju pusrutuliu“. Ir kalbėtis su jais. Kviesti bendradarbiauti, palaikyti vieni kitus. Būtent tie, kurie gali įgyti pasitikėjimą iš už mūsų partijos ribų. Bet jiems kartais galbūt trūksta palaikymo, na, to partinio, struktūrinio. Kartais reikia savanorių, kartais reikia galbūt papildomų idėjų, galbūt kartais reikia balsų taryboje, kuriuos Tėvynės sąjunga visada garantuotai turi. Bet vėlgi nepakankamai. Reikia suremti pečius, reikia burti koalicijas, kuriose dešinioji jėga galėtų laimėti“, – šį pirmadienį kalbėjo G. Landsbergis.
Šia linkme jau pradėti ir pirmieji veiksmai bei, atrodo, rasti pirmieji partneriai. Praėjusią savaitę TS-LKD pirmininkas lankėsi Šiauliuose, kur susitiko su miesto vadovu Artūru Visocku, 2015 m. laimėjusiu tiesioginius mero rinkimus ir subūrusiu visuomeninį rinkimų komitetą „Artūro Visocko nepartinis sąrašas“.
„Sutarėme turėti darbines grupes, kurios derinsis pozicijas. Tikimės, kad iki sausio 26 dieną vyksiančio posėdžio turėsime konkretų ir aiškų matymą, kaip Tėvynės sąjunga, netgi ne kaip frakcija, o partija, gali padėti. Aš pasiūliau sprendimą pasirašyti sutartį tarp partijos ir judėjimo. Tokio sprendimo Lietuvoje lyg dar nėra buvę“, – G. Landsbergį cituoja leidinys „Šiaulių kraštas“.
Po praėjusių Seimo rinkimų TS-LKD galėjo guostis, jog nugalėjo daugiamandatėje apygardoje ir gerokai pagerino ankstesnių rinkimų rezultatą (surinko beveik 70 tūkst. daugiau balsų), tačiau pirmojo turo euforiją išsklaidę rezultatai regionuose turėjo suteikti nemažai pagrindo apmąstymams – regionų vienmandatėse tik Edmundas Pupinis ir Antanas Matulas iškovojo pergales po TS-LKD vėliava.
Iš politinės avanscenos užkulisių stebėję 2015 m. savivaldos rinkimus, per kuriuos nusivylimas senosiomis partijomis atskleidė nepartinių sąrašų potencialą, „valstiečiai“ sumojo juo pasinaudoti. Savo kandidatus į Valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatų sąrašą delegavo „Vieningas Kaunas“, „Povilas Urbšys už sąrašą KARTU“ bei su A. Visocko pajėgomis Šiauliuose konkuruojantis „Valerijaus Simulik judėjimas „Už Šiaulius“, taip pat Klaipėdos, Alytaus visuomeniniai rinkimų komitetai. Įdirbis regionuose, sąjunga su senais ar naujais vietos politikais tapo viena iš sėkmės rinkimuose dedamųjų.
Vienatvės dešinėje baimė?
Kitaip nei Ramūnas Karbauskis, kalbėjęs apie gana abstrakčias vertybes, konservatorių lyderis G. Landsbergis nesibodi sakyti, jog jam svarbus ideologinis artimumas su TS-LKD: „Reikia suremti pečius, reikia burti koalicijas, kuriose dešinioji jėga galėtų laimėti“, – Alfa.lt sakė G. Landsbergis.
Galbūt pasistiprinimo paieškas už didmiesčių diktuoja ir santykiai su liberalais, kurie neatrodo tokie, apie kokius svajota prieš rinkimus. „Aš manau, kad šiame Seime ji net nebuvo susibūrusi, – į klausimą, ar eižėja solidi ir bendradarbiaujanti dešinės koalicija, atsakė G. Landsbergis. – Tiesą sakant, aš manau, liberalai po patirto smūgio neatsigavo. Ir, tiesą sakant, aš nežinau, kas jų laukia, sunku pasakyti. Ir aš apgailestauju.“
Nors tokios sąjungos niekuo negalėtų padėti konservatoriams artimiausius metus valdžioje, kur, be liberalų, daugiau nėra greta ko glaustis, ilguoju laikotarpiu ir prieš naują rinkimų ciklą tokia strategija Liberalų sąjūdžio potencialu abejojančiam G. Landsbergiui galėtų pasiteisinti. Nepriklausomai nuo to, ar politikai iš visuomeninių komitetų ilgainiui įsitrauktų į TS-LKD gretas, ar tiesiog taptų partneriais iš šalies.
„Tėvynės sąjungos nepakanka, dėl to aš siūliau, kad liberalai ir konservatoriai galėtų būti ta stipri dešinė. Na, liberalai nenori būti stipri dešinė, jie nori būti, matyt, kažkas kito. Na, tai akivaizdu, kad reikia tos partnerystės, ir mes jos pasirengę ieškoti. Aš esu pasirengęs jos ieškoti ten, kur ji yra, ten kur yra jėgos, žmonės, norintys bendradarbiauti. Aš manau, kad mes rasime būdus kartu būtent kurti stiprią dešinę“, – Alfa.lt sakė G. Landsbergis.
Galima kliūtis įgyvendinimui – ir TS-LKD viduje
Atrodo, kad užmojis tiesti ranką nepartiniams judėjimams yra G. Landsbergio idėja, tačiau vienu atveju tai gali tapti ir problema. Vasario 11–12 d. TS-LKD partijoje vyks pirmininko rinkimai, kuriuose dabartiniam lyderiui iššūkį mes dar keturi kandidatai. Nežinia, kaip kooperavimąsi su nepartiniais sąrašais vertina likę pretendentai į pirmininko postą.
Vienas iš jų, krikdemiškajam flangui atstovaujantis Paulius Saudargas, su tvirtu įsitikinimu teigia, kad TS-LKD pastaraisiais metais vertybiškai išbluko ir, jo žodžiais, „nudreifavo į liberalizmą“. Tad taip pat realu, jog G. Landsbergio pralaimėjimo scenarijaus atveju partija atsidėtų idėjiniam išsigryninimui ir pastangoms susigrąžinti dalį socialiai konservatyvių rinkėjų.
Didelių grėsmių konservatoriams ir partinei sistemai nėra
Politologas Mažvydas Jastramskis teigia, kad konservatorių tiesiami tiltai visuomeniniams judėjimams nuostabos nekelia, nes kaip planas rinkimams Lietuvoje jau yra pasiteisinęs, o ir apskritai logiškas, žvelgiant iš partinės konkurencijos perspektyvos.
„Apskritai partijų istorija Vakarų Europoje rodo, kad jeigu atsiranda kažkoks stiprus konkurentas ir panaudoja kažkokią rinkimų strategiją, kuri iki tol nebuvo plačiau naudota, tai kiti konkurentai reaguoja į tai ir kažkiek galbūt inkorporuoja tokios strategijos bruožus. Tai būtų šitoj vietoj tikrai nieko keisto, kad reaguodami į tą „valstiečių“ strategiją apjungti visuomeninius komitetus, nepartinių žmonių įsijungimą į partiją inkorporuotų į savo strategiją ir konservatoriai“, – Alfa.lt sakė VU TSPMI mokslininkas.
Pasak jo, tokios tendencijos, kai partijos suremia pečius su nepartiniais judėjimais, gali neigiamai atsiliepti partijų ideologiniam aiškumui, tačiau bendrame Lietuvos kontekste, kuriame partijomis menkai pasitikima, pastarosioms tokia taktika gali atnešti nemažai naudos. Dėl to visai partinei sistemai politikos mokslininkas žymių neigiamų padarinių sakė neįžvelgiantis.
„Iš vienos pusės, Lietuvoje nepasitikėjimas partijomis yra didelis, ir apskritai partijų įsitvirtinimas visuomenėje yra silpnas, tai partijos turėtų tikriausiai bandyti skirtingais būdais kviesti žmones, galbūt nebūtinai tapti partijos nariais (…), dalyvauti sąrašuose, gerinti santykius su įvairiom pilietinės visuomenės grupėmis. Aišku, iš kitos pusės, klausimas yra, kur prasideda ir baigiasi ideologinė-vertybinė politika, tai toks būtų argumentas „prieš“.
Bet, bendrai paėmus, ypatingai didelių pavojų neįžvelgčiau. Partijoms Lietuvoje reikia gerinti įvaizdį prieš visuomenę, kad neatrodytų kažkokios uždaros organizacijos. Tai jeigu tai darys konservatoriai, aš manau, ganėtinai pozityvus žingsnis, jie nepasidarys ne partija nuo to“, – kalbėjo M. Jastramskis.