Vis daugiau psichologinių ir medicininių tyrimų rodo, kad vaikystėje patirta kompleksinė trauma – ilgalaikis smurtas, nepriežiūra ar nuolatinis nesaugumo jausmas – turi gilias, visą gyvenimą išliekančias pasekmes. Šie vaikai mokosi išgyventi, bet jų įgyti prisitaikymo mechanizmai dažnai trukdo jiems vėliau gyventi pilnavertį gyvenimą.
Kai namai tampa pavojinga vieta
Vaikams, kurie augo be saugumo, artumo ar emocinės paramos, išgyventi reiškia išmokti prisitaikyti. Jie tampa jautrūs kitų nuotaikoms, slepia savo jausmus, kad nesukeltų grėsmės. Šios gynybinės reakcijos – logiškos, kai vaikas auga tarp nuolatinių pavojų. Tačiau ilgainiui jos tampa našta – trukdo kurti sveikus santykius, reikšti emocijas ir pasitikėti kitais.
Prisirišimas ir santykiai – traumos esmė
Tvirtas ryšys su rūpestingu suaugusiu žmogumi – vienas svarbiausių vaiko psichinės sveikatos pagrindų. Kai šis ryšys trūkinėja arba patiriama prievarta, vaikas išmoksta, kad pasaulis pavojingas, o jis pats – bevertis. Tokie vaikai vėliau dažniau patiria sunkumų santykiuose, bijo artumo arba tampa pernelyg priklausomi, o autoritetus mato kaip grėsmę.
Kūnas gyvena streso režimu
Vaikų, patyrusių nuolatinę įtampą ar smurtą, organizmas įstringa „kovok arba bėk” būsenoje. Tai pažeidžia imuninę sistemą, trikdo hormonų veiklą ir lemia daugybę fizinių negalavimų – nuo migrenų iki širdies ligų. Kai kurios traumos keičia net smegenų vystymąsi – vaikai tampa itin jautrūs garsams ar prisilietimui, o kiti nejaučia skausmo ar savo kūno signalų.
Emocijos: kai pasaulis atrodo kaip nuolatinis pavojus
Kompleksinę traumą patyrę vaikai dažnai sunkiai atpažįsta, įvardija ar suvaldo savo emocijas. Jų jausmai gali būti sprogstantys ar užgniaužti, o aplinkiniai tai suvokia kaip „nevaldomą elgesį”. Net nekalti aplinkos dirgikliai gali sužadinti prisiminimus apie traumą ir sukelti stiprias reakcijas – pyktį, baimę, užsisklendimą.
Išsiskaidymas: kai vaikas palieka savo kūną
Daugelis traumą patyrusių vaikų mokosi disocijuoti – tai tarsi psichologinis atsiskyrimas nuo to, kas vyksta. Jie gali jausti, kad stebi save iš šalies, neprisiminti įvykių, būti tarsi „išjungti”. Nors tai padeda išgyventi smurto akimirką, vėliau tai trukdo mokytis, būti dėmesingam, kurti santykius.
Elgesio iššūkiai: nuo agresijos iki uždarumo
Vaikai, augę nesaugioje aplinkoje, dažnai sunkiai susitvarko su savo elgesiu. Jie gali būti impulsyvūs, agresyvūs arba pernelyg paklusnūs. Kartais jie nesiima jokių veiksmų, kartais – rizikuoja gyvybe. Savęs žalojimas, bėgimas iš namų, priklausomybės, net nusikalstama veikla – visa tai gali būti būdas išreikšti vidinį skausmą.
Sunkumai mokykloje
Nuolatinėje įtampoje augęs vaikas ne tik negali susikaupti, bet ir sunkiai vysto kalbą, abstraktų mąstymą, planavimą. Mokykloje tokie vaikai dažnai laikomi „probleminiais”, nors iš tiesų jiems reikia ne bausmių, o pagalbos ir supratimo.
Suvokimas apie save ir ateitį
Vaiko savivertė gimsta iš to, kaip į jį reaguoja suaugusieji. Jei pagrindinė patirtis – atstūmimas, smurtas, abejingumas – vaikas jaučiasi bevertis, gėdingas, nevertas meilės. Tokie vaikai ne tik neplanuoja ateities – jie net nesvajoja. Jie gyvena išgyvenimo režimu: nuo vienos akimirkos iki kitos.
Mokslinis pagrindas – ACE tyrimas
Vienas žymiausių tyrimų apie vaikystės traumų poveikį – Adverse Childhood Experiences (ACE) tyrimas, apėmęs daugiau nei 17 tūkst. žmonių. Jo rezultatai pribloškiantys: beveik du trečdaliai dalyvių patyrė bent vieną traumą vaikystėje, o daugelis – kelias. Šie žmonės dažniau serga širdies ligomis, vėžiu, gyvena trumpiau. Psichologiniai išgyvenimai palieka pėdsaką ne tik sieloje, bet ir kūne.
Išeitis – atpažinti ir padėti
Šis tyrimų laukas siunčia aiškią žinią: vaikystės trauma – tai ne tik asmeninė nelaimė, bet visuomenės sveikatos klausimas. Ankstyvas smurtas ir nepriežiūra naikina ne tik vaikų šansus būti laimingais suaugusiais, bet ir visos visuomenės potencialą. Laiku atpažinus ženklus, suteikus emocinę paramą, terapiją ir pastovų saugumą, galima išgydyti net giliausias žaizdas.
Parengta remiantis užsienio žiniasklaida