Privačių namų tvarkymas pradžioje jai buvo tik laikinas būdas užsidirbti studentaujant. Vėliau tai tapo patogia, su sava buitimi suderinama individuali aveikla.Yra šeimų, kurių namus kaunietė Vilija kartą per savaitę tvarko jau dešimtmetį. O prieš daugiau nei metus moteris pradėjo vesti vaikams edukacijas apie tvarką namuose, kuprinėse ir mintyse.
Dovilė Vainorė
Jei VILIJA JANKAUSKIENĖ būtų pildžiusi savo paauglystės svajonę tapti kultūros ir turizmo vadybininke, tikėtina, kalbėtume šiandien su sėkmės lydima kelionių agentūros įkūrėja. Jei ji būtųlikusi dirbti viename didžiųjų šalies prekybos centrų tinklų, kur įgijo pirmąją savo darbo patirtį,straipsnis greičiausiai būtų apie vadovę, nušuoliavusią pirmyn visais karjeros laipteliais įmonės viduje.Dėka Vilijos kryptingų ir drąsių pasirinkimų,šiandien skaitome istoriją apie namų tvarkytoją, aiškiai žinančią, kokią vertę sukuria savo rankomis ir matančią savo darbo prasmę. Neseniai su bičiuleji sugalvojo ir unikalią mokymų programą vaikams.
Namų tvarkytoja – „iš reikalo“ ar „iš pašaukimo“?
Prisipažinkime – dažnam valytojos ar namų tvarkytojos darbas asocijuojasi su nelaiminga, nuolat pavargusia, galo su galu piniginiuose reikaluose nesuvedančia moterimi. Sėkmingais laikomų prestižinių kompanijų darbuotojų gyvenimo aprašymuose ir jų LinkedIn‘o pasiekimų įrašuose tokioms profesijoms vietos nėra. Todėl Vilijos istorija nustebins dvigubai: moteris tvarko privačius namus jau dešimtmetį ne „iš reikalo“, ir tikrai ne todėl, kad negalėtų susirasti „geresnio“ užsiėmimo. Darbas jai patinka, ji yra kupina energijos, o iš patirties ir savo klientų poreikių semiasi vis naujų idėjų.
Tiesa, pradžioje, dar būdama studentė, ji ėmėsi namų tvarkytojos veiklos turėdama žemišką poreikį užsidirbti savų pinigų. „Namų tvarkymas ir studijos,netgi dieninėse paskaitose, – kas gali būti lengviau suderinama?Dar prieš ateidama į namų tvarkymo sferą, darbavausi prekybos tinkle. Ten taip pat viskas sukosi apie tvarką – prekių išdėstymas lentynose, etikečių keitimai ir kainų sutikrinimai, prekių papildymai. Man sekėsi dirbti visus darbus parduotuvėje. Palikau prekybos centrą, nes mažiausiai patiko tai, kad negalėjau pati organizuoti savo laiko“, – apie darbus, kuriuose tvarka yra pirmoje vietoje, pasakoja Vilija.
Baigusi socialinio darbo studijas, sėkmingai atliko praktiką, tačiau pagal išsilavinimą taip ir nepradėjo dirbti. Sukūrus šeimą ir atsiradus pirmam vaikeliui,namų tvarkytojos darbas leido lanksčiai dėlioti asmeninį ir darbo grafikus. „Namų tvarkytojos „karjera“ turi tendenciją ilgai užsibūti vienuose namuose. Ir nebūtinai tik dėl to, kad gerai ir greitai atlieki savo darbus. Šeimos, į kurias ateini iš pradžių tik dirbti, ilgainiui tampa tarsi savomis: jie pripranta prie manęs, aš priprantu prie jų. Kartais juokauju – yra tokių namų, kuriuose pro mano akis visi šeimos giminaičiai ir draugai praėję. Jei tektų dalyvauti vestuvėse ar kitoje šeimos šventėje, naujų veidų jau nepamatyčiau“, – apie namų tvarkytojos, tampančios beveik šeimos nare, vaidmenį atvirauja Vilija.
Dar vienas šios veiklos išskirtinumas – rekomendacijų sistema. Vilijai niekuomet neteko ieškotis darbo „pagal skelbimą“: ji nėra rengusi ir siuntusi gyvenimo aprašymų. Pirmuosius namus tvarkyti jai „atidavė“ mama, kuri taip pat daug metų užsiima privačių namų tvarkymu. Visi kiti klientai – šeimos –vieni kitiems rekomendavo Viliją. „Matyt kitaip ir būti negali. Panašūs žmonės traukia panašius į save. Jei mano darbo kokybė ir aš kaip žmogus tinku ir patinku šeimai, tikėtina, jog ir su jos draugais ar artimaisiais rasiu sutarimą, perprasiu jų poreikius“, – apie natūraliai besivystančius santykius, kuriuos sunku sutalpinti į pavadinimą „darbo santykiai“,kalba Vilija.
Moteris pasakoja senokai pastebėjusi, jog į daugumą šeimų tvarkyti namus atėjo šeimai laukiant kūdikio arba namuose esant naujagimiui. Atrodo, tarsi gausėjančios šeimos ją prisišauktų pačios.„Namai ir šeimininkų poreikiai tvarkai labai skiriasi priklausomai nuo to, ar žmogus gyvena vienas, ar jis vyresnio amžiaus, ar tai brandi pora su augintiniais, ar tai šeima su mažamečiais vaikais.Vienuose namuose tenka iš chaoso, iš daiktų gausos kurti harmoniją, kituose pasirūpinti švara baldų, grindų paviršiuose. Pati jau seniai domiuosi ramios, tvarkingos aplinkos įtaka žmogaus emocinei darnai ir produktyvumui. Abipusis priežastinis ryšys tarp tvarkos spintoje ir mintyse tikrai yra. Mano misija – kurti namų aplinką, kurioje suaugusieji šeimos nariai pailsėtų po darbų, vaikai galėtų susikaupti namų darbams, o kūrybingi žmonės netrikdomi užsiimtų savo mėgstamomis veiklomis – tapymu, rašymu, knygų skaitymu“, – apie veiklą, kuri reiškia daug daugiau nei nuvalyti dulkes, pasakoja Vilija.
Edukacijos gimė atsakius į klausimą: „Kas toliau?“
Kaip ir kiekvienam, degančiam aistra savo darbui, kartą Viliją ištiko krizė. Prieš kelis metus atrodė, jog viskas atsibodo – ta pati rutina savuose ir klientų namuose. Atidžiai ir apdairiai moteriai tiesiogine prasme ėmė kristi daiktai iš rankų: „Per visus tuos metus nuo namų tvarkytojos darbo pradžios nesu sugadinusi ar subraižiusi jokio daikto klientų namuose. Supratau, jog turiu permąstyti, ką veikiu ir kodėl veikiu, nes pradėjo stigti motyvacijos, vienuose namuose šviestuvą sukūliau, kitur spintelės kampą nuskėliau. Būdavo dirbu, o mintys kažkur kitur. Krinta, griūva daiktai, kažką užkliudau, dar labiau suirztu.“
Tęsti darbus ar keisti veiklą iš esmės? Vilija nelaikė savyje kilusių šių abejonių.Kalbėjimas su bičiuliais, vyru ir mama padėjo suprasti, jog jos ilgalaikė namų tvarkytojo spatirtis yra unikali. Galbūt galėtų organizuoti tokius darbus, o ne dirbti tik savo rankomis?Vilija jau buvo bemąstanti suburti namų tvarkytojų komandą ir steigti tvarkymo paslaugas teikiančią įmonę. Apsigalvojo. Suprato, jog tai ne jai. Vis dažniau grįždavo mintimis prie vaikystės laikų svajonės būti mokytoja. Atrodė, jog teliks tai neišsipildžiusia svajone, kol nepasikalbėjo su bičiule Patricija, kuri į tvarką ir tvarkymąsi pasiūlė pažiūrėti iš psichologinės pusės. Ir dar – stebėdama savo tris bei daug ir įvairaus amžiaus klientų vaikų, aptiko, jog jau vaikystėje formuojasi skirtingos „tvarkos“ ir „netvarkos“ sampratos,vieni tėvai tvarkymo darbus naudoja kaip sudrausminimo priemonę, kiti „motyvuoja“, sakydami: „Nesimokysi – būsi valytoja“.
Vilija į klausimą „Kas toliau?“ atsakė kūrybingai: prie sukauptos namų tvarkytojos patirties prijungė vaikystės norą mokytojauti ir sukūrė pirmąsias edukacijas apie tvarką ir tvarkymąsi vaikams. „Nuo pat pradžių šią idėją planavome realizuoti dviese – su ta pačia bičiule Patricija, puikiai išmanančia psichologinį klausimo aspektą. Užsiėmimus pavadinome „Magiška tvarka“. Deja, jai laikinai teko išsikraustyti į kitą miestą, tad organizuoti bendras edukacijas tapo didžiuliu iššūkiu. Kilo dvejonių – imtis to vienai ar ne? Galiausiai pati sau atsakiau: „O kodėl ne?“ – apie tarsi stačia galva nėrimą į naują veiklą pasakoja moteris. O per tą laiką pasikeitė ir Vilijos bičiulės situacija: ji sugrįžta ir jau abi moterys planuoja su dviguba energija kibti į bendrus projektus.
Tvarkymasis – nuo bausmės iki meditacijos
Namų tvarkymo veiklos Vilija neatsisakė, tik sumažino šių darbų apimtis. Kaip prasitarė moteris, sukurti iš chaoso tvarkingą, gaivią aplinką jai yra malonu, tarsi savotiška meditacija. Būtent su tokia nuotaika ir noru vaikams parodyti šviesiąją, kūrybingumą skatinančią ir mintis atpalaiduojančią tvarkymosi pusę ji pradeda kiekvieną susitikimą darželiuose, mokyklose ar privačiuose užsiėmimuose. „Kalbamės pirmiausia apie tai, kas vaikams patinka ir kas nepatinka. Dažnai prasitaria, jog susitvarkyti kambarį gauna kaip bausmę už tai, kad parsinešė blogą pažymį iš mokyklos ar iškrėtė kokią kvailystę. Bet taip mes, tėvai, patys ir sukuriame problemas. Prisimenu savo paauglystės laikų draugę. Jos tėvai buvo labai griežti – namų tvarkymas buvo lyg kariuomenėje. Kai ji išsikraustė gyventi savarankiškai – pati pasakojo – mėnesį gyveno neplovusi grindų, nevaliusi dulkių, palikdama stirtas neplautų indų kriauklėje. Vienas kraštutinumas iššaukė kitą“, – tėvų vaikams diegiamas griežtas nuostatas apie tvarką Vilija vertina kritiškai.
Edukaciją apie tvarkymąsi įprastai inicijuoja darželio ar mokyklos pedagogai gavę tėvų pritarimą. Kokius lūkesčius suaugusieji kelia Vilijos vedamiems vaikų užsiėmimams ir kaip jai tai pavyksta įgyvendinti? „Be abejo, dažniausiai manęs prašo, kad „išmokyčiau tvarkytis bent savo kambarį, nes negalim su vaiku susikalbėti“. Man susikalbėti pavyksta visada, nes per užsiėmimus žaidžiame, modeliuojame jiems pažįstamas situacijas, o apie tvarkymo darbus kalbamės kaip apie kažką, ką galima pačiam susigalvoti, pergalvoti, sukurti“, – edukacijos turinį atskleidžia Vilija.
Viena įdomesnių edukacijos dalių laukia pačioje pabaigoje – Vilija vaikams visada paruošia „užduočių“ krepšelį, iš kurio kiekvienas išsitraukia savo „namų darbą“. „Tie darbai būna tokie paprastučiai. Jų tikslas – neleisti pamiršti, jog dalyvauta užsiėmime ir gal verta išbandyti tai, apie ką kalbėjo „švaros mokytoja“. Tai – kojinių poromis surūšiavimas, savo rašomojo stalo susitvarkymas, dovana mamai – jos drabužių sulankstymas. Ir daug daug kitų. Užduotys ant lapelių gimsta net iš vaikų idėjų. Kartą gavau iš klasės auklėtojos tokį atsiliepimą – viena mergaitė, grįžusi namo, savo mamos drabužius ne tik gražiai išdėliojo į lentynas, bet visus kabančius ant pakabų surūšiavo pagal spalvas“, – apie praktišką ir žaismingą tvarkos užsiėmimų pusę pasakoja Vilija.
Vaikai turi daug kūrybinės energijos ir, anot Vilijos, suaugusieji turėtų skatinti tą energiją skleistis vaikų žaidimuose, moksluose ir buityje: „Taip jie išmoks su malonumu kurti ir rūpintis gražia savo aplinka nuo mažens.Taigi, vaiko kambaryje ir mintyse bus daugiau harmonijos. Čia vietos bausmėms neturėtų būti. Psichologai ir mokymosi raidos ekspertai pastebi, jog kuo mažiau triukšmo aplinkoje – mažiau be vietos paliktų daiktų, nereikalingų trikdančių garsų ir spalvų margumyno – tuo lengviau vaikui, kaip ir, beje, suaugusiajam, susikaupti, susikoncentruoti į mokymąsi ar darbą, o jei laikas skiriamas poilsiui – lengviau atsipalaiduoti ir pailsinti mintis nuo informacijos gausos.“
„Nesimokysi – būsi valytoja“ – stereotipas, nuo kurio metas nubraukti voratinklius
Pradėjusios tartis su Vilija dėl būsimojo interviu, diskutavome žinutėmis apie stereotipais apipintą namų tvarkytojos ir valytojos darbą, bei apie patį tvarkymąsi, kuris neretai vaizduojamas arba kaip visišku laiko švaistymu arba kaip didžiausia katorga.Mokyklos laikais ne kartą girdėjome panašius apibūdinimus: „Nesimokysi – būsi valytoja“, „Zosytė iš ana tos gatvės skaityti nemoka, tai ką – beliko jai gatves šluoti“. Taip suaugusieji kuria ir vaikams perduoda mažiausiai du stereotipinius į(si)tikinimus: pirma, tvarkytojos ir valytojai yra žmonės su menku išsilavinimu ir,antra, tvarkymo paslaugos – tai menkai apmokamas ir neorus darbas. Vilijos istorija visiškai paneigia šiuos dirbtinai kuriamus įvaizdžius – ji išsilavinusi, skiria dėmesio saviugdai ir ieško, kaip galėtų savo patirtį perduoti suaugusiems ir vaikams. Su pašnekove atvirai nekalbėjome apie namų tvarkytojos uždarbį. Tačiau jos galimybės pačiai spręsti, kiek dirbti ir kokioms gretimoms veikloms skirti dėmesio, parodo, jog namų tvarkytojos darbas tikrai nėra pasirinkimas „iš bėdos“ ar „galo su galu durstymas“.
Namų tvarkymosi kaip laiko švaistymo stereotipinis įvaizdis galėjo atsirasti nebeįžvelgiant sukuriamos vertės savo gyvenamai aplinkai ir tam, kaip jaučiasi žmogus būdamas tvarkingoje, švarioje namų aplinkoje. Kuo daugiau veiklų ir praleidžiamo laiko išorėje – mieste, kelionėse, internete, tuo rečiau žvelgiama į savo artimą aplinką.Kita vertus, pats tvarkymasis, kaip procesas, veikia raminančiai. Apie tai užsiminė ir Vilija: „Kai rankos dirba, negali apie kažką kitą galvoti kaip tik apie tai, kas prieš tavo akis. Nebent galvoje kirba daug minčių apie neužbaigtus projektus, ataskaitas ar planuojamus pokyčius. Tuomet – kaip ir man buvo– krinta daiktai iš rankų, dūžta vazos ir šviestuvai. Žinoma, kiekvieno pasirinkimas yra individualus: kas medituoja su guru ir vedliais, nusiramina sporto salėje, o kam rūpinimasis namais ar sodo darbai tampa atokvėpiu ir minčių poilsiu.“
Bet kuris darbas, kuriuo persisotinama arba kurio nevertina kiti žmonės, ilgainiui taps pačia juodžiausia gyvenimo dalimi bet kurios profesijos atstovui. Jei vaikai namuose mato mamą, grįžusią iš biuro ir triūsiančią dar ir namuose „antru etatu“, o šiai, pervargusiai, išsprūsta panašūs žodžiai: „Aš jums ne valytoja! Nuo rytojaus indus ir drabužius patys plausite!“, nieko keisto, jei vaikai tvarkymosi ir namų ruošos darbus suvoks kaip bausmę ir kaip didžiausią kankynę. Vilija pasidalina asmeniniais patarimais, kurie veikia: „Kartais tereikia ištarti žodžiu, jog reikalinga pagalba. Net gyvenantieji po vienu stogu yra labai skirtingi žmonės. Tarkim, juk vyras ir žmona augo skirtingose šeimose. Jie net žodžius „tvarka“ ir „švara“ supranta skirtingai. Vieną gali dirginti praviri komodos stalčiai, o kitam tiesiog protu nesuvokiama, kodėl „kažkas vis „suslapsto“ batus spintoje“.
Vaikai, priklausomai nuo amžiaus, gali būti puikūs pagalbininkai tvarkantis namuose. Ir štai kaip mano patirtis rodo, dar ir naujų idėjų pamėtėja. Svarbu mokėti priimti pagalbą, nekritikuoti ir nebarti už sudaužytą puodelį ar išbirusias šiukšles iš maišo. Visiems pasitaiko. O neapgalvotas žodis gali ilgam palikti nuoskaudą ar gilinti psichologinius kompleksus.“
Išklausius Vilijos istoriją, prisimenu posakį: „Ne profesija, o žmogus profesiją puošia“.Stereotipinį požiūrį „Nesimokysi – būsi valytoja“, taip ir norisi perfrazuoti į „Nesimokysi paprašysi pagalbos – būsi vienintelė valytoja savo namuose“. Kiekvienas darbas yra vertas pagarbos ir kiekvieną net ir nedidelį darbelį šeimoje galima paversti žaidimu ar šeimos nario laimėjimu. Atrodo, kaip paprasta ir tuo pačiu subtilu – tvarka ir ramybė namuose, mintyse bei tarpusavio santykiuose glaudžiai susijusi su padėtu į vietą daiktu ir švariu veidrodžiu prieškambaryje.
taskai-ant-i.lt