Baltarusijos prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai jau seniai prilipo „diktatoriaus” etiketė. Tiesą sakant, jis mėgsta save taip apibūdinti. Neseniai, liepos 1 d. kreipdamasis į tautą, jis pasigyrė, kad daugelis įtakingų Vakarų šalių „staiga pavadino jį diktatoriumi” dėl planų Baltarusijos teritorijoje surengti Vagnerio smogikų grupės susitikimą.
Nuo to laiko susirūpinimas Vagneriu neslūgsta, tačiau Lukašenka spėjo pasirūpinti ir kitais klausimais, įskaitant Liaudies Milicijos sukūrimą, kalio eksporto apimčių atkūrimo ir derliaus nuėmimo eigos priežiūrą ir, galbūt, net pradėti galvoti apie 2025 m. numatytus naujus prezidento rinkimus.
Sprendžiant iš tarptautinės žiniasklaidos pranešimų, Vagnerio reikalas šiame įsipareigojimų sąraše užima pirmąją vietą. Pasak šiuo metu Prahoje gyvenančio rusų žurnalisto Timūro Olevskio, šiuo metu Baltarusijoje yra nuo 2000 iki 2500 Jevgenijaus Prigožino Vagnerio gaujai priklausančių kovotojų.
Tačiau jų skaičius gali išaugti iki 10 000, jei Vagneriui bus leista veikti kaip komerciniam kariniam daliniui. Tiesa, jei Vagneris nebepriklausys Prigožinui, vargu ar šių samdinių skaičius Baltarusijoje viršys 5 000.
Olevskis mano, kad V. Putinas gali panaudoti Vagnerį Baltarusijoje, kad visiškai atimtų iš pastarosios likusius savarankiškumo elementus.
Jurijus Drakachrustas iš „Laisvosios Europos radijo” ir „Laisvės radijo” pasidalijo mažiau agitacine versija. Savo interviu įžangoje televizijos „Current Time TV” žurnalistas aprašė Vagnerio penktosios kolonos atvykimą į Celo kaimą Mogiliovo srityje, kur liepos 19 d. buvo oficialiai įregistruota Prigožino įmonė „Concord Management and Consulting”.
Atsižvelgiant į tai, kad jos pavadinimas toks pat, kaip ir nuo 1997 m. Sankt Peterburge registruotos Prigožino įmonės, Baltarusijos padalinys, kuriame interesų sričiai priskiriamas nekilnojamasis turtas, tikriausiai yra šios firmos dukterinė įmonė.
Dieną prieš tai į Celį atvykusią koloną lydėjo 90 transporto priemonių, įskaitant mikroautobusus, pikapus, tolimojo susisiekimo autobusus, vilkikus su priekabomis, visureigius, degalų sunkvežimius ir „Ural” platforminius automobilius su priekabomis. Tačiau sunkiosios karinės technikos neaptikta.
Be to, kai kuriais „Telegram” kanalais buvo išsakyta mintis, kad Baltarusijoje Vagneris gali tapti Rusijos finansuojamos Sąjunginės valstybės regioninės karinės grupuotės papildymu, o Baltarusijos gynybos ministerija paskelbė, kad Vagner kariai mokys Baltarusijos teritorinės gynybos dalinius. Tuo tarpu A. Lukašenka ką tik pasirašė įstatymą dėl Liaudies milicijos – trečiojo krašto apsaugos sluoksnio, papildančio reguliariąją kariuomenę ir teritorines grupuotes, galinčio apsaugoti Baltarusiją nuo galimų invazijų ir įvairių sričių spalvotųjų revoliucijų rengėjų.
Drakachrusto nuomone, dabartinis Lukašenkos vaidmuo Vagnerio atžvilgiu yra reaktyvus. Asmeniškai jam nereikalinga samdinių grupė Baltarusijoje. Vienintelis trišalio susitarimo, sudaryto su Putinu ir Prigožinu, aspektas, kurį Lukašenka tikrai vertina, yra jo, kaip Rusijos gelbėtojo, įvaizdis. Tačiau kadangi Vagnerio pajėgos dabar yra Baltarusijoje, jam reikia jas kaip nors pasitelkti.
Kitoje publikacijoje Drakachrustas šią idėją palygino su gandais, kad Kalinausko batalionas, kelių šimtų baltarusių grupė, kovojanti už Ukrainą, vėliau gali šturmuoti Baltarusiją. Baltarusijos ekspertų nuomone, abi idėjos yra išgalvotos. Lukašenka veikiau apsidraudžia.
Turint tai omenyje, buvo sukurta Liaudies milicija ir teritorinės gynybos daliniai. Baltarusijos prezidentui tai yra oficialaus Minsko sistemingo pasirengimo požymiai, priešingai nei Maskvos chaosas. Lukašenka nenori būti varomas į Rusijos karo veiksmus, tačiau situacija gali kaip nors susiklostyti taip, kad to prireiks, svarsto Drakachrustas.
Kalbant apie ekonomiką, galima tikėti gandais, kad Europos sankcijos, dėl kurių Baltarusijos kalio išvežimas iš Lietuvos uosto Klaipėdoje buvo uždraustas, nebus atšauktos, nors kai kurios Europos Sąjungos narės, ypač Portugalija, teigė, kad tai būtų naudinga Brazilijai, nuolatinei Baltarusijos kalio pirkėjai.
Tokiomis sąlygomis vienintelė Baltarusijos išeitis – didinti tranzitą per Rusiją. Liepos 18 d. susitikime su Lukašenka pirmasis ministro pirmininko pavaduotojas Nikolajus Snopkovas pranešė, kad jeigu per pirmąjį 2022 m. pusmetį per Rusijos jūrų uostus buvo pervežta 1,5 mln. tonų Baltarusijos krovinių, tai 2023 m. šis kiekis siekė beveik 6 mln. tonų – 400 proc. daugiau. Devyniasdešimt septynis procentus šių krovinių sudaro mineralinės trąšos ir rafinuoti naftos produktai, t. y. būtent tai, ko Vakarų sankcijos neleidžia Minskui gabenti per Baltijos šalių uostus.
Pirmąjį šių metų pusmetį per Rusijos uostus buvo pervežta 2,7 mln. tonų kalio trąšų. Interviu Baltarusijos oficialiai spaudos agentūrai „Belta” A. Snopkovas pripažino, kad dėl atsijungimo nuo Lietuvos ir Latvijos uostų įvairių produktų gabenimo išlaidos išaugo nuo dviejų iki penkių kartų, ypač jei gabenama TransSibiro magistrale. Ir vis dėlto 2023 m. planuojama eksportuoti 8 mln. tonų kalio. Palyginimui, iki sankcijų įvedimo Baltarusija eksportuodavo 9-10 mln. tonų, tačiau įvedus sankcijas kalio eksportas sumažėjo iki 5,5 mln. tonų. Dabar jis atsigauna, nepaisant didelės konkurencijos iš Kanados.
Galiausiai, kol kas nėra nieko aiškaus dėl 2025 m. rinkimų. Liepos 6 d. spaudos konferencijoje A. Lukašenka sakė, kad „apie prezidento rinkimus dar net negalvojo. … Galbūt tik apmąstymų prasme: kas bus po manęs?”. Šią pastabą galima interpretuoti įvairiai – nors opozicijos komentatoriai įtaria, kad Lukašenka vėl pasirengęs pratęsti prezidento kadenciją, nors anksčiau ne kartą patikino priešingai.
Bet kuriuo atveju Lukašenka ir toliau dalyvauja visuose svarbiuose Baltarusijos gyvenimo aspektuose – nuo karinės parengties ir derliaus nuėmimo iki tarptautinių santykių. Iš tiesų, liepos 23 d. įvykęs Lukašenkos vizitas į Rusiją buvo jau šeštasis nuo šių metų pradžios.
Eurasia Daily Monitor, Grigory Joffe
