„Vaikų draugai (arba mylėtojai)“ – visada jautri tema. Stebint naujausią šio reiškinio istoriją ir aktualijas matyti, kad ji neretai persipina su politika ir verslo interesais. Gi vaikai tampa manipuliacijų ir prekybos objektu – jei netiesiogiai, tai naudojant juos kaip šantažo priemonę, tenkinant banalų godumą.
Ištinka, žinoma, kad tos sąsajos būna labai jau atsitiktinės, tačiau pikantiškos. Antai, garsusis Ervydas Čekanavičius. Vikipedijoje apibūdinamas taip: prieštaringai pasižymėjęs visuomenės ir politikos veikėjas, neretai tituluojamas „garsiausiu Lietuvos pedofilu“. Pirmą kartą į teisėsaugos akiratį už seksualinius nusikaltimus įkliuvo 1971 m. 1979 m. rugpjūčio 23 d. kartu su žymiais lietuvių, latvių ir estų antisovietinės veiklos dalyviais, pasirašo 45 pabaltijiečių memorandumą.
Velionio Antano Terlecko nuomone, galėjo būti sovietinio saugumo struktūrų „įdiegtas“ į jų gretas būtent todėl, kad buvo subtiliai „parištas“, vaikų mylėtojas.
Tai nebuvo jo politinės veiklos pabaiga. Mat 1989 m. jis tapo vienu iš Socialdemokratų partijos atkūrimo iniciatorių. Nežinia ar ir čia tuometinę opozicinę sovietams partiją irgi nebuvo saugumiečių siųstas. Vėliau iš partijos pašalintas. Tiesa, galutinai rimtam laikui jį uždarė tik tada, kai kolegos užfiksavo, jog į savo paties teismą šis monstras išdrįso atsivesti paauglį, kurį vėliau prie garsaus politiko namų rado pamalonintą klofelinu, o gal ir dar kitaip.
Na, Garliavos dramos priminti turbūt nereikia. Tragiškas teisėsaugos (ne)darbas Drąsiui Kedžiui rašant skundus lėmė, kad buvo nušautas teisėjas ir dar du žmonės. Vėliau kilęs įtampos židinys pagimdė Drąsos kelio partiją, kuri turėjo Seime narių. Neapibendrinant, per ją į politiką bandė brautis labai įvairi publika, nes skriaudžiamo vaiko gynimo temai abejingų buvo ne daug. Kam tai buvo nuoširdus rūpestis, o kam tramplinas į valdžią.
Kristijonas Bartoševičius – čia jau šios Seimo kadencijos garsenybė. Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams ligi šiol tenka sukioti uodegas ir bandyti įrodyt, kad Meksikoje buvusio bendražygio jie neperspėjo apie įtarimus „meile vaikams“. Iš Seimo jis paspruko, ką dabar veikia – nežinia. Kuo viskas baigsis – spėlioti sunku.
Garsūs būna ne tik „vaikus mylintys“ politikai. Antai, staiga miręs (manoma, kad savo noru) žurnalistas Vilius Stankevičius pernai pripažino kaltę dėl lytinių santykių su 13-mečiu. Kai galai pradėjo lįsti išorėn, pradžioje pasidalino net žurnalistų bendruomenė. Dalis ėmė raginti nebesiknaisioti, nerašyti. Na bet galiausiai yla maiše nebetilpo. Pasirodo, garsiam kolegai tada „nuotykis“ kainavo 2000 eurų – „susitaikymui“.
Neturiu supratimo kas ten per raseiniškių šeima, kiek įkainočiau vaikui padarytą žalą, jei kaip nors panašiai atsitiktų. Bet reikalas vėl atsirėmė į piniginę išraišką. O juk turimos ekrano nuotraukėlės iš socialinių tinklų byloja, kad pažindintis ir su kitais nepilnamečiais minėtas kolega mėgo. Tad kas čia žino, ko mes dar nežinome.
Įdomu tai, kad po Garliavos istorijos kurį laiką pedofilijos tema viešumoje buvo marginalizuota. Panaudojęs šį žodį galėjo būti oficialiai išjuoktas, išvadintas sąmokslų teoretiku, garliaviniu, patvoriniu ir net Rusijos agentu. Dalis didžiosios žiniasklaidos (dabar dar aiškiau kodėl) atvirai kultivavo būtent tokį požiūrį. Taip kad – vėl valdžia, pinigai, karjeros reikalai labai tampriai pynėsi su aistringųjų „vaikadraugių“ nuotykiais.
Na o būna ir kitokių istorijų. Vieną tokių nagrinėju jau kelintą mėnesį ir galiu pasakyti, kad iš Garliavos atvejo teisėsauga nepadarė jokių reikšmingų išvadų.
Kalbu apie persekiojamus žmones, kuriuos bandoma „padaryti“ pedofilais, smurtautojais ir pan.. Tam pasitelkiama ir žiniasklaida, ir socialiniai tinklai, ir anoniminiai skundai. Istorija vėl banaliai susijusi su pinigais. Verslininke ir nuomonių formuotoja save vadinanti prekiautoja plaukų džiovintuvais Sigrita Firuza Abasova bylinėjasi su buvusiu savo sugyventiniu dėl to, kad galimai nušvilpė dalį jo verslo. Ir nesugalvojo nieko įdomesnio, kaip smogti per jo vaiką. Gavęs pažadą būti išvadintas pedofilu Edvardas Sadovskis greit įsitikino damos ketinimų rimtumu.
Netikros socialinių tinklų anketos (bandyk nebandęs susisiekti) įvairiose grupėse dėlioja jo nuotraukas su atitinkamais perspėjimais ir kaltinimais. Paskui rašomi anoniminiai skundai į vaiko ugdymo įstaigas, vėliau Vaiko teisių apsaugos tarnybai (VTAT), paskui Vaiko teisių kontrolieriaus įstaigas. Galiausiai – policijai.
Situacijos ypatybė yra dar ir ta, kad smūgis nukreiptas ir į buvusios E. Sadovskio sutuoktinės, su kuria išsiskirta prieš devynis metus, šeimą. Jai irgi pažadėta, kad jei teisme godžioji madam negaus ko nori, tai ramybės ir jai nebus. Jos ir nėra, o teisėsauga vis neranda priežasčių imtis persekiojimo, šmeižto ir melagingų įskundimų kampanijos. Buvusi E. Sadovskio sutuoktinė anonimiškai apšaukiama asocialiai, jos vaikus esą reikia atimti ir pan.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė sako dar negavusi Viniaus VTAT ataskaitų, tačiau net ir jas gavus, net paaiškėjus, kad skundžiama nepagrįstai, bauda būtų simbolinė 14- 30 eurų.
Tiesa, paskutinis skundas jau buvo pateiktas policijai. Situacija tragikomiška – buvo pranešta, kad jos dukra esą guli namie sumušta ir kruvina, o mama esą apsvaigusi. Skundas ir vėl neatitiko tikrovės. Ką gi, kreipimasis į policiją (ar į bet ką, kas gali inicijuoti baudžiamąjį procesą, jei jis melagingas, jau numato baudžiamąją atsakomybę. Tad gal, gal… išjudės reikalai, nes visus persekiojamų žmonių skundus ligi šiol atmesdavo.
Tokia štai išvirkščioji pedofilijos ir vaiko teisių gynimo pusė. Tiek įsijautusi į brovimąsi privačion aplinkon valdžia pati pateko savo pačios paspęstus žabangus. Juk tiek visuose eteriuose rėkta, cypta ir riaumota, kad nesaugiausia vieta yra šeima, jog pačios šeimos, o kartu ir vaiko, kuriam daroma didžiulė psichologinė žala, aptingti nerandama (nelabai ir ieškoma) kaip.
Didžiosios žiniasklaidos ši istorija kol kas nesudomina, nors į ją, kiek žinau, ne kartą kreiptasi. Mat laikas negeras – bartoševičių-stankevičių istorijų kontekste kažkaip nepatogu patiems pripažinti, kad ilgą laiką diegtas skundimo ir šeimos privatumo daužymo kultas davė ir užnuodytų vaisių. Mat tam, kas turi merkantilinių sumetimų ar yra idėjinis fanatikas – vis tiek dėl ko skųsti. Galima buvo kaimyną „buožę“ arba antitarybininką, o galima tą, kuris nesutinka tau tiesiog susimokėti už ramybę.
Taigi, vaikas ir vėl lieka preke ir tą situaciją nemenka dalimi sukūrė būtent pastarųjų metų politika. Kartais reikalaujamo atlygio už ramybę išraiška piniginė, kartais politinė, o kartais tai visai suderinama ir terpė tam dabar labai net palanki.