Agnės Sadauskaitės poklabis su Marija Nemčenko apie jos artėjančią parodą Kauno menininkų namuose
Kai užsuksite į virtualią menininkės ir tarpdisciplininio meno kūrėjos Marijos Nemčenko (g. 1989 m.) „svetainę“, būsite pasveikinti rytietiškos mandalos, sudėliotos iš kebabo ir degtinės butelių arba stiklinio kružiko, su ramiai ant jo besiilsinčiu raugintu agurkėliu. Šiuos ir kitus netikėtus bei satyriškus intarpus radau ne tik internetiniuose namuose, bet ir Marijos projektuose. Gvildendama socialines, kultūrines, ekologines temas, menininkė į jas žvelgia netikėtais rakursais, o stereotipus nagrinėja pasitelkdama kiek (savi)ironišką požiūrį. Tokia prieiga prie kuriamų kūrinių ateina ir iš socialinių naratyvų, ir iš daugialypės menininkės patirties.
Gimusi Lietuvoje, Marija gyveno ir dirbo Didžiojoje Britanijoje, kur vėliau įgijo Bakalauro laipsnį Skulptūros studijose, o Glazge tapo Vizualiųjų menų magistre. Menininkė atliko rezidencijas Lietuvoje, Maroke, Palestinoje, pristatė darbus Tarptautiniame Glazgo meno bienalėje. Pastaruoju metu menininkės gyvenime svarbiu elementu tapo ir sportas – ji yra Muay Thai kovotoja. Marija dirba su migracijos, ekologijos, architektūros ir socialinės tematikos meniniais projektais. Šį rudenį Kaune bus puiki proga iš arčiau susipažinti su kūrėjos darbais – nuo lapkričio mėnesio Kauno menininkų namuose (KMN) bus atidaryta nauja menininkės paroda „LAK“. Šiame interviu su Marija kalbėjomės apie naują parodą, jos epicentre esančius baltuosius gandrus, istorijų medžioklę Lietuvoje, buvimą vietiniu nebūnant vietoje, migracijos kelius ir, žinoma, jubiliatą KMN. Prisijunkite į pokalbį.
– Lapkritį Kauno menininkų namuose (toliau: KMN) bus atidaryta tavo paroda LAK, tapsianti įžanginiu KMN 50-mečio renginiu. Kol vyksta paruošiamieji darbai, apie parodą numanau tik punktyriškai iš ankstesnių darbų, susijusių su baltųjų gandrų migracijos projektu, bet norisi sužinoti daugiau. Marija, papasakok apie ką šis projektas ir paroda?
– Šis projektas prasidėjo nuo atsitiktinumo, juoko, kasdienių pokalbių, kuriuos, būdama jautri aplinkai, nugirstu gatvėje ar savo artimoje erdvėje. Užuomazgos buvo Marakeše, Maroke, vėlai vakare aukštai sėdint restorano terasoje ir stebint gandrus, nutūpdavusius ant šalia esančių elektros stulpų. Tuomet su draugais juokavome, kad galbūt čia yra Lietuvos gandrai, kurie ir Maroke turi didelę simbolinę reikšmę, nes saugo senojo miesto – senosios kasbos, vartus. Mes juokavome, kad nors tie gandrai migruoja po skirtingas vietas, bet visur priimami kaip namuose, šalys juos savinasi ir bando įvietinti. Tai ganėtinai paradoksalus dalykas. Iš to juoko gimė platesnės idėjos ir nors projektas nuo jų nutolo, bet liko noras kvestionuoti gandrų racionalizavimą, mitologizavimą, jų įvietinimą, nacionalizavimą bei to reikšmę.
Kalbant apie parodą LAK, projektas turėjo būti trumpametražis filmas, sudėliotas iš skirtingų dalių, filmuotų Lietuvoje, Palestinoje, Sudane arba Pietų Afrikoje. Tačiau Palestinoje filmuotą medžiagą norėjau perfilmuoti tiek dėl kokybinių veiksnių, tiek dėl to, jog ten projektas buvo tik pirminėje stadijoje. Sudano ar Pietų Afrikos taip ir nepasiekiau dėl karantino. Karantinas tartum sustabdė projekto eigą, tačiau tuo pačiu leido jį vystyti Lietuvoje ir susiliejo su Lietuvos tautiškumo studija, to tautiškumo ir kaimo kismu, gandro simbolizmu ir jo sankirta kaip ekosistemos dalimi. Gandro simbolizmas ne visada atitikdavo realybę ir žmonėms susidurdavo su priešprieša, kad gal visgi gandrai nėra tokie žavūs, nes tuštinasi ant namų, medžioja triušius ir taip toliau. Paroda taip pat rodo paradoksus ir sankirtas tarp modernaus gyvenimo Lietuvoje, kuris apima vis daugiau ir daugiau šalies, ir tuo pačiu tos folklorinės sampratos pasaulį, kaimišką gyvenimą, kuris egzistuoja, bet pamažu nyksta. Parodoje, jos tekstuose ir filme gandras naudojamas kaip pagrindinis motyvas, bet dar labiau pasitelkiamas kaip simbolis diskutuoti kitomis – namų, migracijos, nacionalizmo, pastovaus kismo ir ekologijos, temomis.
– Kaip atsirado parodos pavadinimas?
– LAK pavadinimas kilo E-flux ir AM Qattam Foundation organizuojamos John Berger atminimui skirtos rezidencijos metu Palestinoje, kuomet atliekant tyrimą sužinojau, kad mokslinis arabiškas gandro pavadinimas yra laq laq, kilęs nuo gandro skleidžiamo garso. Man pasirodė gražu, kad garsas bei ritmas yra atvaizduojami jo pavadinime. Gimė idėja, kad gandras tartum savyje nešioja laimę, kurią atneša į skirtingas šalis. Tai susiejau su anglišku žodžiu luck (liet. laimė), kuris yra transliteracija – nei vienoje iš šių šalių anglų kalba nėra pirmoji. Žodį LAK dauguma atpažįsta, bet nebūtinai jo taisyklinga rašytine forma.
– Parvažiavusi pradėjai keliauti po Lietuvos kaimus ir miestelius ieškodama baltųjų gandrų pėdsakų ir istorijų. Kaip sekėsi ši ekspedicija Lietuvoje?
– Visko buvo. Tai buvo mano pirmasis dokumentinis darbas, turint labai minimalius resursus ir priemones, be transporto priemonės, daugiausia keliaujant dviračiu ar autobusais. Lietuvoje keliavau nuo gandrų sugrįžtuvių iki rugpjūčio vidurio. Turėjau žemėlapį, kuriame buvo pažymėtos tik apytikslės gandralizdžių vietos, esančios visoje Lietuvoje. Teko ganėtinai išradingai suktis, bijojau kalbinti žmones tiesiog prašant papasakoti apie gandrus. Jaučiausi kiek nepatogiai, buvau viena, neturėjau filmavimo komandos. Galbūt dėl to, kad esu jauna moteris, klausinėjanti apie gandrus, žmonėms tai neatrodydavo profesionalu ar rimta. Iš vienos pusės tai buvo pliusas, nes nebuvo formalumo, kuris verstų žmones jaustis oficialiai, o pokalbiai buvo nuoširdūs ir kasdieniški. Iš kitos pusės, keletas žmonių manimi nepasitikėjo, nes manė, kad gaištu jų laiką mažam studentiškam projektėliui per vasaros atostogas.
Manau, nepatogumo jausmas kalbinant žmones dokumentikai ir naudoti minimalūs resursai, suteikė projektui labai asmenišką pojūtį. Tai persikėlė ir į filmą – kas vyko realiame gyvenime, kaip aš jausdavausi, kas atsitikdavo; užfiksuoti momentai, kur žinau, jog esu ganėtinai pavargusi, neturiu jėgų kalbinti, jaučiuosi nepatogiai. Tai tapo filmo daliniu turiniu ir atspindėjo daug daugiau negu tik dokumentinį objektyvų požiūrį (nors manau, kad jokios dokumentikos nėra visiškai objektyvios), bet filme ir projekte mano santykis su žmonėmis, Lietuva, tapo ganėtinai svarbus ir matomas, dėl šios priežasties ir palikau savo balsą filme.
– LAK projektas, vystomas baltųjų gandrų tematika, simboliškai siejasi su migracijos tema, kuri tau taip pat asmeniška ir pažįstama – iš Lietuvos į Londoną persikėlei gyventi prieš daugiau nei dešimtmetį. Gandras, nuolat keliaujantis, cikliškai paliekantis lizdą, bet visuomet grįžtantis, yra Lietuvos nacionalinis paukštis. Atrodo paradoksalu, bet tam, jog būtum vietinis nebūtina visada būti vietoje. Visai neseniai grįžai į Lietuvą, nors lietuviška tematika išliko aktuali kūryboje ir gyvenant užsienyje. Vieną tokių tyrimų pristatei 2019 m. Škotijos mieste Glazge surengtoje instaliacijoje-parodoje „In the eyes of LISA“. Joje pasakojai mažai žinomą istoriją apie 19 a. pab. – 20 a. pr. į Škotiją migravusius lietuvius, jų istorijas ir įnašą į šios šalies industrinę sėkmę. Kuo tau pasirodė įdomi ši ir apskritai migracijos tematika?
– Sutinku, kad neturi būti vietoje, kad būtum vietinis ar vietinė, tuo pačiu tų vietų gali būti daugiau negu viena. Kita vertus, ką reiškia namai ir buvimas juose, buvimas vietiniu? Netgi ir mano dokumentiniame filme tasai grįždinėjimas atspindi tarpinę būseną ir tuo pat metu klausia, ar išvis yra namai, kur jie, ir kada jie tampa namais.
Migracijos tema mano darbuose yra vystoma ganėtinai seniai, bene nuo 2014 metų, kuomet pradėjau studijuoti Glazgo mieste. Tuomet migraciją nagrinėjau per orientalizmo prizmę, galbūt dėl to, kad atrodė, jog mano rytų europietės patirtis ir tapatybė nėra tiek įdomi ir svarbi kiek postkolonijiniai klausimai. Studijuojant Edward Said veikalus ir jau legendinę tapusią knygą „Orientalism“, tai keitėsi. Pradėjau taikyti kitokį požiūrį tiek savo patirtims, tiek ir Lietuvos kaip posovietinės šalies traktavimui Vakarų Europoje, ypač Didžiojoje Britanijoje. Tuo pat ir stereotipams, supantiems migrantų tapatybes bei varžantiems galimybes.
Į Londoną atvykau dirbti. Tai buvo akistata su vienu – ekonominių migrantų pasauliu, o vėliau atsidūrusi kitoje – kultūrinių migrantų pusėje, turėjau skirtingų patirčių ir buvo asmeniškai svarbu dirbti su šia tema. Daug metų gyvenus migracijoje, nekūriau migracijos tema ar remdamasi savo patirtimi, kurią vis norėjau naudoti – man tai atrodė svarbu. Tad projektą „In the eyes of LISA“ mačiau simboliškai, bet kartu kaip pareigą ar duoklę savo lietuviškumui ir multikultūriškumui, kuriame gyvenau. Rytų Europos migrantai kaip ir Rytų Europos tapatybė akademinėje kultūrinėje sferoje nėra plačiai nagrinėjamos temos ar pripažinta grupė, dažnai diskriminuojama visuotiniu lygmeniu, nukentėjusi nuo Brexit ar ksenofobinių pažiūrų.
– Šiais metais KMN švenčia jubiliejų – įstaiga mini 50-metį. Šioje erdvėje vyko tavo pirmoji personalinė paroda „Tarp Rytų Vakarų yra tokia vieta“, kurta kartu su projektų erdve „Kabinetas“. 2020 metais buvai rezidentė KMN programoje skirtoje menininkams ir bendruomenėms, kurios metu kūrei jau minėtą darbą „Mūsų stadionas“ Šilainiuose, Kaune. Kokie Tavo įspūdžiai apie KMN? Kaip manai, kuo svarbi (ar svarbi?) KMN veikla?
– Pirmoji paroda 2016 metais buvo susijusi su orientalizmu Lietuvoje ir Lietuvos orientalizmu, taigi pristačiau dvi skirtingas puses. Nors visada buvo meno erdvė, KMN nuo to laiko daug pasikeitė. Pastaraisiais metais veikla ganėtinai suradikalėjo kalbant apie įvairių žmogaus teisių temas, veiklos prieinamumą skirtingoms grupėms, pavyzdžiui, migrantams, LGBTQ+. Man buvo įdomi ir svarbi Agnės Bagdžiūnaitės veikla feminizmo temomis ir buvusios direktorės Rūtos Stepanovaitės turinio prieinamumo programos. Kaune tai svarbi vieta. Gabūt ir Lietuvoje nėra kitos tokios institucijos, kuri dirbdama meno sferoje būtų orientuota į plačiąją publiką. Manau, kad tai nėra lengvas darbas, nes rezultatai ne visada lengvai pastebimi, o pokytis lėtas.
– Na, o interviu mėgstu užbaigti sveikinimais. Ko palinkėtum Kauno menininkų namams penkiasdešimtmečio proga?
– Palinkėčiau turėti konkurentus savo srityje! Įgyvendinančius tokią plačią ir įvairiapusę programą, orientuotą į skirtingus žmones. Noriu palinkėti plėtros, augimo ir nenustoti rengti turiningas veiklas ir daryti kartais lėtą, bet svarbų pokytį Lietuvos meno scenoje ir platesnėje visuomenėje.
– O aš palinkėsiu, kad tai būtų tik viena iš daugelio tavo parodų, kurias galėsime aplankyti Kaune. Ačiū už pokalbį, Marija.
Marijos Nemčenko paroda „LAK“ Kauno menininkų namuose veiks iki 2021 m. gruodžio 3 d.
