Paskutinį bažnytinių metų sekmadienį Dievo žodis pasakoja apie laikų pabaigą. Pranašas Danielius kalba: „Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus – kai kurie amžinajam gyvenimui, kiti gėdai ir amžinajai negarbei. Išmintingieji švytės dangaus skliauto spindesiu, o vedusieji daugelį į teisumą bus tarsi žvaigždės per amžių amžius“ (Dan 12, 2–3).
Evangelijoje pagal Morkų pasakojama: „Tomis dienomis, po ano suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove (Mk 13, 24–26).
Dievo žodis, skelbdamas pasaulio pabaigą, neturi tikslo mūsų gąsdinti; priešingai, jis mums dovanoja viltį: mes esame skirti amžinajam gyvenimui, mes sutiksime už mus kentėjusį ir mus mylintį Jėzų Kristų. Tik tam gyvenimui turime ruoštis, atsakingai naudodamiesi Dievo mums padovanotu laiku. Mūsų uždavinys – nenaudoti laiko blogiui, nešvaistyti jo tuščiai, bet panaudoti jį tam, kam jis skirtas – mūsų fiziniam bei dvasiniam brendimui ir geriems darbams.
Dievo žodis, primindamas apie laikų pabaigą ir ragindamas budėti, kviečia rimtai pasitikrinti, kokia yra mūsų dvasinė būklė. Jeigu dabar reikėtų susitikti su Viešpačiu, ar neišsigąstume, kad susitikimui esame nepasiruošę? Kaip naudojame laiką? Kiek jo skiriame Dievui ir geriems darbams? Tai klausimai, į kuriuos visi turime rasti aiškius atsakymus. Juos turint, bus drąsiau žengti į ateitį.
Kasdien nuo ryto ligi vakaro mes esame skandinami žinių ir sensacijų sraute, kuris mūsų ne praturtina, bet mus dvasiškai apiplėšia. Mes esame įtikinėjami, kad tai, ką skaitome ir girdime, yra patys svarbiausi dalykai, nors iš tikrųjų dažniausiai tai tarsi pelai be grūdų. Kai protas ir vaizduotė nuolat teršiami šiomis šiukšlėmis, nebelieka laiko ir noro svarstyti egzistencinių klausimų: kas aš esu ir kur einu?
Atsakymą duoda Jėzaus pavyzdys. Prieš savo viešąją veiklą Jėzus keturiasdešimčiai dienų pasitraukė į dykumą, kur pasninkavo ir meldėsi – bendravo su dangiškuoju Tėvu. Tai atsakymas mums, ką turime daryti. Reikia savo dienotvarkėje susikurti dykumos valandėlių – nežvelgti nuolat į mobilųjį telefoną, tarsi nuo jo transliuojamų žinučių priklausytų mano laimė.
Jėzus pasninkavo. Pasninkauti nereiškia vien susilaikyti nuo gausaus valgio. Mums, dvidešimt pirmojo amžiaus žmonėms, nemažiau svarbus pasninkas – susilaikymas nuo televizijos, interneto ir mobiliojo telefono. Šis pasninkas mūsų dvasioje sukurs tylą, kurioje galėsime išgirsti Dievo balsą, kviečiantį taisyti gyvenimą ir daugiau mąstyti, ką galėtume padaryti gero žmonėms ir Tėvynei.
Jėzus dykumoje meldėsi – bendravo su savo dangiškuoju Tėvu. Šio bendravimo labai reikia kiekvienam iš mūsų. Šventieji maldai skirdavo labai daug laiko. Mes tikriausiai nesugebėsime to padaryti; jei mūsų susitikimas su Dievu maldoje bus trumpas, tebūnie jis kuo dažnesnis.
Baigiantis bažnytiniams metams pasitikrinkime, ką turėtume pakeisti, kad informacinis triukšmas neužgožtų mūsų gyvenime tikrųjų vertybių.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
